Mūsų Seimas mus jau pasveikino suklastotu valdybos nutarimu atsisakyti Kovo 11-sios minėjimo.
„Visuomeninė“, grupės draugų privatizuota LRT pasveikino mus paveiksliuku su po LGBT vėliava besilaižančiais vyrais ir liūdnai, su pavydu į juos žvelgiančia sovietinio kolūkiečio figūros moteriške su kūdikiu ant rankų.
Dieną regėsim sovietinius paradus pakeitusį plastmasinių figūrėlių šou iš Katedros su daug valdiškai dvasingų, skausmingai plastmasinių pirmųjų veidų pirmosiose eilėse. O vakare jie dalinsis atminimais, kaip didvyriškai tą dieną pragyveno ir baisiai rizikavo kovodami už mūsų ir jūsų laisvę.
Po to visi su palengvėjimu iššnarės blizgiais automobiliais namo ar siauruose rateliuose pakilnoti taurių linksmybės. Nukabinsim vėliavas ir dar viena šventė baigsis.
Už to celofaninio politinio spektaklio dekoracijų, tuščių kalbų, garbės kuopų žygiavimo ir valdiškos pompastikos yra kitas – tikras – pasaulis. Jame išeinama į patriotines eitynes – draustas, o dabar iš baimės tik tebeignoruojamas profesionalių patriotų.
Jame gyvena nuodėmingi, netobuli, neapkenčiantys neteisybės, ne visada gražūs ir kartais pikti, tačiau dar nepaskendę susinaikinimo fiestoje žmonės.
Ant jų laikosi šitas pasaulis ir ši valstybė. Šiandien yra jų dažnai prarandamos, tačiau visada gyvos vilties šventė. Tiesa ir šviesa yra ne žodžiuose, o širdyse tų, kurie apie tai nekalba.
Tikra yra tai, ką kaip giesmę gerklėje mirtis uždaro. Kada Laisvė tampa tik švente, ji tiesiog pakyla ir išeina.
Šiandien jūsų ir mūsų šventė. Sveikinu visus, kurie atsisako gyventi mele.