Vieta, kur pasaulis atsirado tavyje, yra tėviškė.
Ištrintas jau tas ilgesys ir neįvyko sugrįžimai. Dabar esi sapnas atsimerkus.
Ir viskas už lango sutemę. Čia gyvena seni daiktai, kurie tave dar atsimena ir močiutės rankų kvapas.
Ir tu tėvo vienatvė virtuvėje. Ir greit viską prarandam, ir visada išduodam. Ir visada suprantam vėliau.
Spaudau čia žodžius negalvodamas – kaip kadaise akordus prie laužo. Irgi buvo vasara, jos plaukai kvepėjo ežero vandeniu.
Sielos tėviškė yra vaikystė.