Algimantas Rusteika. Šių laikų herojai

Literatūra ir menas buvo visuomenės sąžinė. Žurnalai ir savaitraščiai, eilės nusipirkti kioskuose, tekstai, atveriantys protus, širdis ir ateitį. Kūrybinės sąjungos, susirinkimuose keliančios reikalavimus valdžiai. Geriausi, žinomiausi žurnalistai ir rašytojai, režisieriai ir poetai, dramaturgai, kompozitoriai, aktoriai ir dailininkai, architektai žmonių priešakyje. Kur visa tai?

Liko senoliai susirūpinę savo nuopelnais ir rinktiniais raštais, vidurinioji karta – modernizmo vamzdžiais ir pinigais, jaunimas – tuštybės instaliacijomis ir žolyte. Žurnalistų „kūrybinė“ sąjunga, virtusi valdiška cenzūros įstaiga su nieko gyvenime neparašiusiu menkysta priešakyje. Ir kultūros leidiniai, kur žodis „patriotas“ ir „tauta“ jau rašomi ironiškose kabutėse – teksto autoriaus laisva raiška, tik kitokiai raiškai vietos laisvai neatsiranda…

Pasivaikščiokim po žinomų kūrėjų feisbukus. Pagyrūniški knygų pristatymai, kaip aš šauniai skaitau tekstą ar dainuoju kur nors Sakartvele, eilės apie katytes, gražūs parodos paveikslėliai, paežerių estetika – tikras ir skausmingas gyvenimas už futliaro juk neegzistuoja.

Drąsos viršūnė – provaldiški pasibaisėjimai apie puolančius rusus saldziunum delfinariosa stiliumi. Gal todėl, kad nors truputį cyptelėjus prieš politkorektiškumo vėjus ir liberastiškas tolerancijas modernioms nesąmonėms prarastum užsienio kontraktus vertimui, spektakliui ar koncertams? O gal tai jau tapo „įsisąmoninta būtinybe“, kuri, anot marksistų, ir yra laisvė?

Juk kaip dažnai matyta – žmogeliui, ko nors pasiekusiam vienoje srityje, ima vaidentis genialumas visur. Ir kairės ausies kaušelio ligų specialistas – Nobelio laureatas – ima drąsiai spręsti net ir apie dešiniąją ausį! Ką bekalbėti apie tokias paprastutes banalybes, kaip politika ar moralė.

Todėl nieko negalvosiu, jokios pusės nepasirinksiu. Būsiu amžinai teisus, galėsiu aikčioti ir šlykštėtis visais, pats likdamas švarutis.

Galėsiu visiems patikti ir su niekuo nesipykti – toks nemasinis, nebulvarinis, smarkiai elitinis kūrėjas, labai intelektualiai nesiskutęs ir giliai plūdūriuojantis.

Visi mane tik cituos ir cituos, saugiai ir patogiai toliau sau gyvensiu nesaugiame ir nebepatogiame pasaulyje tarp savo parodų, meilužių ir publikacijų, spektaklių ir bizniukų. Kas nepatinka – to nematysiu ir nemąstysiu, o tai dar sutrukdys laukti eilėje valstybinės premijos, laureato vardo ar publikacijos.

Globalių lūžių metu tai būdas išvengti viešos pažiūrų raiškos, nes gali būti pavojinga ar šiaip asmeniškai nenaudinga ir kaip gera vaikiškai apsidrausti, pasislėpti nuo apsisprendimo problemos tarp savo garbingųjų žaisliukų!

Taip, istorinėje priešpriešoje šventųjų nebūna, tačiau pažangesnioji pusė būna visada. Nors ne angelai ir be sparnelių, bet atpažinti nesunku, jei kraujo siurblys veikia ir yra koks šimtas gramų smegenų, ar nors šešėlis noro ką nors suprasti. Menininkas, nesugebantis to įžvelgti, yra arba kvailys, arba bailys. Arba ne menininkas.

Suprantu – dabartį valdo paskolos, bankai ir šiaip pinigai nekvepia. Autoriai su savo gyvenimo meilėmis prirakinti prie honorarų, rentų ar atlyginimų, padarys viską arba nieko, kad tik išsaugotų per vargus susikurtą padėtį. Tačiau nesuprantu, kada ir kaip tai tapo lietuvių šiuolaikinio menininko credo, visuotine nuostata ir nerašyta elgesio norma.

Kultūra kaip kambarinis šuniukas, dėkingai laižanti pašaru kvepiančias plaukuotas rankas, virtuoziškai vengianti pasisakyti. Barzdotų šviesulių mąsli ir patogi kalbėsena pusbalsiu apie amžinybes. Rašytojų kasta, baili ir susirūpinusi savo išlikimu, savo tekstais, premijomis, publikacijomis ir pavydais.

Visuomenės sąžinė, atsukusi užpakalį į nebūtį linksmai dreifuojančiai savo valstybei, žmonių skausmui ir nevilčiai. Toks uždaras išrinktųjų klubas, kur tema apie tikrąjį gyvų žmonių gyvenimą – blogas tonas. Sugebėjęs vienintelį kartą drebančiom kinkom išeiti kiškių protestui – dėl honorarus mokančio savojo leidinio pafinansavimo.

Kada tai prasidėjo? Kai šėtono šventyklos uždanga plyšo, nuo permainų vėjo apsvaigę visi aplinkui tik traukė ir traukė iš stalčių uždraustus romanus, filmus, eilėraščius. Net tie velnio rusai. Visi tik traukė ir publikavo, o mes neištraukėm praktiškai nieko, mat nieko stalčiuose neturėjom.

Pasirodo, buvom visai geri berniukai ir paklusnios mergaitės. Ak, ta kūrybinė rezistencija, laikant šaltą, prakaituotą iš baimės ir susijaudinimo špygą kišenėje, kaip laukdavom tų užuominų, kokios kalbos būdavo virtuvėse dar neišėjus spektakliui ar knygai! Bet juokingiausia prasidėjo po to.

Šitiek metų skaniai dejuota – nėra laisvės kūrybai, draudžia, persekioja, neleidžia! Ir štai – bac! – vartai atsivėrė. Rašykit, filmuokit, viskas galima! Ir stojos tyka, nieko neįvyko – tokia dramatiška pauzė porai dešimtmečių.

Stalkeris atvedė būrelį šviesulių prie išsvajoto laisvės ir išsipildymo kambario. O tie vidun neina, stovi sau ir spokso į mus pro krentantį vandenį iš ekrano. Vis labai protingai padiskutuoja ir randa begalę priežasčių neįeiti.

Mat kiaušiniai per minkšti. Viena yra laisvės norėti ir apie ją pliurpti, kita – ją realiai turėti. Ir prisiimti atsakomybę už tai, kas bus. Nes gyvenimas ir laisvė esame mes patys. Tie, kurie sėdi salėje ir žiūri.

Ne visada literatūra ir menas yra visuomenės sąžinė ir sielos veidrodis. Tikrajam gyvenimui be melo ir laisvei, pasirodo, visada trūksta drąsos ir pinigų. Viskas genuose, ponai ir ponios, nelaisvė juk buvo mūsų namai. Ir mes sugrįžom.

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
17 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
optimistas

Gryna tiesa, atrodė, kad žemiau plintuso neįmanoma nusiristi, bet, pasirodo, įmanoma. Ivaškevičius ir jo vertintojai tai įrodė. Vamzdis įrodė. Nūnai paaiškėjo, kad Sovietinis komunizmas buvo daug moralesnis už dabartinį Briuselio neoliberalizmą, nes tokio brudo tuomet nebuvo. Ar kas gali įsivaizduoti, kad šitoje š. krūvoje atsirastų kažkas panašaus į Justiną Marcinkevičių?

Aciu autoriui

Labai glaustos ir nepaprastai taiklios paskutines 3 eilutes.

optimistui

lyg ir teisinga, bet nereikia nusivaziuoti iki to, kad sovietiniais laikais brudo buvo maziau. buvo to brudo lygiai tiek pat ar net daugiau, tik jis buvo kitoks ir salygos buvo kitos, nes maziau zmones zinojo be interneto ir soc tinklu. ir dar tas jusu minimas brudas nera vien tik briuselio brudas, jis yra visu vakaru brudas, nes apima ir amerikas ir azijos labiau issivysciusias salis. bet kad tai brudas, tai sutinku:)

zita.

nei pridėsi,nei atimsi.

Birute

Bravo autoriui!Tikra tiesa rasot

Žodžio laisvė...

Broliai ir sesės lietuviai,esame ko ne visi sugadinti įvairių okupacijų ir dar esame
dideli bailiai nuo prigimties.Esame linkę nuolaidžiauti,todėl ir karia ant mūsų visas
nudvėsusias kates.Esame amžinai prasikaltę be kaltės,o jei jos nėra,tai mums gali primesti išgalvotas kiti.Lietuva yra visų vėjų pagairėje,per ją vaikščiojo ir ,tik-
riausiai, vaikšto iki šiol visi kas netingi,mus skaldo,mus priešina,mums užsislaptinę kenkia,šmeižia,maišo su nešvarumais.O jei garsiau ir drąsiau prabylame,tuomet mus pa-
bara,kad darome „gėdą”Lietuvai.Proto bokštai vis nepavargsta mus varyti į užpečkį,
kad netrukdytume atėjūnams tvarkytis Lietuvoje taip,kaip jiems naudinga finansiškai.
Algimantai Rusteiki,rašyk,brolau,rašyk ir mokyk mus visus būti akylais ir budėti,
kad kiti nedrįstų naikinti Lietuvos valstybingumo.

Ar Algimantas

ką tai tokio yra nuveikęs, jog visus taip bara ?

Tvankstas

Puiku, puiku, puiku. Sutampa su mano mintimis apie demokratiją, jos meną ir menininkus, užkoduotus genetiškai pataikauti valdžiai.

apie save rašo

negatyvus autorius
skleidžiantis negatyvą
—–
komunistu turbūt buvęs

> 12:13

Taip, mažuli, yra nuveikęs. Parašęs šį straipsnį ir daugybę kitų.

> 12:39

Nepataikei į konjunktūrą – nacis! Juk visada už Lietuvą, o tai liberaliųjų politkorektorių labai griežtai draudžiama!

Nausėdai

Metų atradimas… Karalius nuogas…

G.P.

Iš esmės pritariu straipsnio autoriui. Tik norėčiau atkreipti dėmesį į kelis svarbius momentus: 1. Porą dešimtmečių, autoriaus žodžiais tariant, „nieko neįvyko”, nes didelė dalis naująjį koloboravimą iš esmės atmetusių menininkų nesutiko žaisti pagal „projektinių pinigų” taisykles. Juk joks sveiko proto ALKANAS scenaristas ar ALKANAS režisierius nesiims savo iniciatyva kurti filmo ar spektaklio scenarijaus apie – tarkim – Norvegijos vykdomą vaikų grobimą. Jie gi supranta, kad ši tema niekados negaus jokio projektinio finansavimo. 2. Dvasios ubagai ir vidutinybės – priešingai – pasirinks konjunktūrines temas ir „kurs” projektinį „meną”, kuris yra ne kas kita, kaip tik būdas išmelžti mokesčių mokėtojų pinigus. Bet ne tik! Šie projektiniai pinigai yra valdžios (tiek ES, tiek ir LT) duoklė lojaliems menininkams, kad jie tykiai sėdėtų kamputyje… Skaityti daugiau »

Tvankstas

G.P. – labai teisingai parašėte apie ALKANAS, čia įsijungia savisaugos instinktas dar – užsistoti silpnesnįjį ALKANAS negali, nes jam už tai grėsmė kyla gauti į kailį, apie kokius ten pinigus bekalbėti, todėl paprasčiau / pelningiau imtis ‘visi ant vieno’, tapti meno šarikovu.
M. Ivaškevičiaus pavyzdžiu – lietuvį patriotą bepigu niekinti, nes jį niekina bolševikai, liberalai, kosmopolitai, plati tarptautinė erdvė, o gerbia ir gina tik lietuviai patriotai savo tarpe, jų piniginės galimybės tiesiog nulinės vertinant su bolševikais, liberalais, kosmopolitais.

ah1

nėra jokios laisvės – yra taisyklės, vienokios ar kitokios, laisvas gali būt tik paukštis danguje, nors ir ten yra taisyklės

Pagarba puikiam publicistui Rusteikai

ir pasiaukojančiam visuomeniškų žmonių telkėjui.Kauno forumas laikosi, neišsivaikščioja pirmiausia jo Herakliškų pastangų dėka…

E951

autorius labai tiksliai apibūdino tokius kūrybininkus kaip „šeimos” instaliacija ant Žaliojo tilto. nei žuvis, nei mėsa kaip ir jo kūrinys.

17
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top