Literatūra ir menas buvo visuomenės sąžinė. Žurnalai ir savaitraščiai, eilės nusipirkti kioskuose, tekstai, atveriantys protus, širdis ir ateitį. Kūrybinės sąjungos, susirinkimuose keliančios reikalavimus valdžiai. Geriausi, žinomiausi žurnalistai ir rašytojai, režisieriai ir poetai, dramaturgai, kompozitoriai, aktoriai ir dailininkai, architektai žmonių priešakyje. Kur visa tai?
Liko senoliai susirūpinę savo nuopelnais ir rinktiniais raštais, vidurinioji karta – modernizmo vamzdžiais ir pinigais, jaunimas – tuštybės instaliacijomis ir žolyte. Žurnalistų „kūrybinė“ sąjunga, virtusi valdiška cenzūros įstaiga su nieko gyvenime neparašiusiu menkysta priešakyje. Ir kultūros leidiniai, kur žodis „patriotas“ ir „tauta“ jau rašomi ironiškose kabutėse – teksto autoriaus laisva raiška, tik kitokiai raiškai vietos laisvai neatsiranda…
Pasivaikščiokim po žinomų kūrėjų feisbukus. Pagyrūniški knygų pristatymai, kaip aš šauniai skaitau tekstą ar dainuoju kur nors Sakartvele, eilės apie katytes, gražūs parodos paveikslėliai, paežerių estetika – tikras ir skausmingas gyvenimas už futliaro juk neegzistuoja.
Drąsos viršūnė – provaldiški pasibaisėjimai apie puolančius rusus saldziunum delfinariosa stiliumi. Gal todėl, kad nors truputį cyptelėjus prieš politkorektiškumo vėjus ir liberastiškas tolerancijas modernioms nesąmonėms prarastum užsienio kontraktus vertimui, spektakliui ar koncertams? O gal tai jau tapo „įsisąmoninta būtinybe“, kuri, anot marksistų, ir yra laisvė?
Juk kaip dažnai matyta – žmogeliui, ko nors pasiekusiam vienoje srityje, ima vaidentis genialumas visur. Ir kairės ausies kaušelio ligų specialistas – Nobelio laureatas – ima drąsiai spręsti net ir apie dešiniąją ausį! Ką bekalbėti apie tokias paprastutes banalybes, kaip politika ar moralė.
Todėl nieko negalvosiu, jokios pusės nepasirinksiu. Būsiu amžinai teisus, galėsiu aikčioti ir šlykštėtis visais, pats likdamas švarutis.
Galėsiu visiems patikti ir su niekuo nesipykti – toks nemasinis, nebulvarinis, smarkiai elitinis kūrėjas, labai intelektualiai nesiskutęs ir giliai plūdūriuojantis.
Visi mane tik cituos ir cituos, saugiai ir patogiai toliau sau gyvensiu nesaugiame ir nebepatogiame pasaulyje tarp savo parodų, meilužių ir publikacijų, spektaklių ir bizniukų. Kas nepatinka – to nematysiu ir nemąstysiu, o tai dar sutrukdys laukti eilėje valstybinės premijos, laureato vardo ar publikacijos.
Globalių lūžių metu tai būdas išvengti viešos pažiūrų raiškos, nes gali būti pavojinga ar šiaip asmeniškai nenaudinga ir kaip gera vaikiškai apsidrausti, pasislėpti nuo apsisprendimo problemos tarp savo garbingųjų žaisliukų!
Taip, istorinėje priešpriešoje šventųjų nebūna, tačiau pažangesnioji pusė būna visada. Nors ne angelai ir be sparnelių, bet atpažinti nesunku, jei kraujo siurblys veikia ir yra koks šimtas gramų smegenų, ar nors šešėlis noro ką nors suprasti. Menininkas, nesugebantis to įžvelgti, yra arba kvailys, arba bailys. Arba ne menininkas.
Suprantu – dabartį valdo paskolos, bankai ir šiaip pinigai nekvepia. Autoriai su savo gyvenimo meilėmis prirakinti prie honorarų, rentų ar atlyginimų, padarys viską arba nieko, kad tik išsaugotų per vargus susikurtą padėtį. Tačiau nesuprantu, kada ir kaip tai tapo lietuvių šiuolaikinio menininko credo, visuotine nuostata ir nerašyta elgesio norma.
Kultūra kaip kambarinis šuniukas, dėkingai laižanti pašaru kvepiančias plaukuotas rankas, virtuoziškai vengianti pasisakyti. Barzdotų šviesulių mąsli ir patogi kalbėsena pusbalsiu apie amžinybes. Rašytojų kasta, baili ir susirūpinusi savo išlikimu, savo tekstais, premijomis, publikacijomis ir pavydais.
Visuomenės sąžinė, atsukusi užpakalį į nebūtį linksmai dreifuojančiai savo valstybei, žmonių skausmui ir nevilčiai. Toks uždaras išrinktųjų klubas, kur tema apie tikrąjį gyvų žmonių gyvenimą – blogas tonas. Sugebėjęs vienintelį kartą drebančiom kinkom išeiti kiškių protestui – dėl honorarus mokančio savojo leidinio pafinansavimo.
Kada tai prasidėjo? Kai šėtono šventyklos uždanga plyšo, nuo permainų vėjo apsvaigę visi aplinkui tik traukė ir traukė iš stalčių uždraustus romanus, filmus, eilėraščius. Net tie velnio rusai. Visi tik traukė ir publikavo, o mes neištraukėm praktiškai nieko, mat nieko stalčiuose neturėjom.
Pasirodo, buvom visai geri berniukai ir paklusnios mergaitės. Ak, ta kūrybinė rezistencija, laikant šaltą, prakaituotą iš baimės ir susijaudinimo špygą kišenėje, kaip laukdavom tų užuominų, kokios kalbos būdavo virtuvėse dar neišėjus spektakliui ar knygai! Bet juokingiausia prasidėjo po to.
Šitiek metų skaniai dejuota – nėra laisvės kūrybai, draudžia, persekioja, neleidžia! Ir štai – bac! – vartai atsivėrė. Rašykit, filmuokit, viskas galima! Ir stojos tyka, nieko neįvyko – tokia dramatiška pauzė porai dešimtmečių.
Stalkeris atvedė būrelį šviesulių prie išsvajoto laisvės ir išsipildymo kambario. O tie vidun neina, stovi sau ir spokso į mus pro krentantį vandenį iš ekrano. Vis labai protingai padiskutuoja ir randa begalę priežasčių neįeiti.
Mat kiaušiniai per minkšti. Viena yra laisvės norėti ir apie ją pliurpti, kita – ją realiai turėti. Ir prisiimti atsakomybę už tai, kas bus. Nes gyvenimas ir laisvė esame mes patys. Tie, kurie sėdi salėje ir žiūri.
Ne visada literatūra ir menas yra visuomenės sąžinė ir sielos veidrodis. Tikrajam gyvenimui be melo ir laisvei, pasirodo, visada trūksta drąsos ir pinigų. Viskas genuose, ponai ir ponios, nelaisvė juk buvo mūsų namai. Ir mes sugrįžom.