Laisvė dauginasi ore ir užkrečiama lašeliniu būdu. Niekada nemiršta, gyvena toliau, tačiau šioje stiklo pusėje. Už lango ji lūpose, bet ne akyse. Ant visų sienų – tik negyva.
Ja galima pagydyti ir nusinuodyti. Apgavikų numylėta, teisuolių dulkinama, nusikaltėliams išsvajota, visiems nepatogi. Ant visų etikečių rasi juodai baltą kodą. Priklausomybė nuo pirmos dozės.
Laisve nukrautos lentynos iki horizonto. Pakuotės ir kainos įvairios, būna nuolaidų. Pirkėjų netrūksta niekada. Parsineši namo ir atidaręs randi tuštumą. Kaip oras – pajunti tik tada, kai nėra.
Nuo bokštų griausmingai skambina jos vardą. Bet tik apsimeta arba nežino, kas tai yra. Su jos vėliava pridaryta tiek nusikaltimų ir idiotizmo. Kruvina plėvesuoja virš sugriautų tvirtovių, pamišėlių namų, kalėjimų, kapinių su amžinąja ugnim ir tėviškių.
Kiek pasaulyje vėliavų, kuriose nebūtų raudonos spalvos? Nučiupinėtas banknotas, buvęs apyvartoje šimtmečiais, už kurį įsigyti milijonai į rojų pragare. Laisvės ir laimės nenusipirksi, bet siūlo visi. Kas gerai parduoda, būna laisvas ir laimingas.
Laisvė – tai mama prostitutė ir tėvas kalėjime. Sunku, bet be jų negalim ir mylim. Laisvės ilgesys ir nusivylimai yra jos buvimo įrodymas. Mes esam laisvė.
Zoologijos sode žvėrys tokie nelaisvi, nelaimingi… Atidarykim visus narvus! Tai iki valios pasivaikščios! Pasiautės! Kas be ko, sudraskys kokį žioplį.
Ir vakarop visi tvarkingai į narvus sugrįš. Ten guolis, šiluma, saugumas ir pašaras.
Nelaisvė buvo mūsų namai. Ir mes sugrįžom.