Pokalbiuose su tolimais pažįstamais, šiaip darbo reikalais dažnai – ne iš vieno, penkių ir ne iš dešimties – esu girdėjęs: gerai rašai, visada tave skaitau. Sakau: tai susidrauginkim, pas mane ten visokių yra, kokį nors neaiškų anoniminį išbrauksiu ir vietos rasiu. Ne, atsako. A-a, tai gal esi tiesiog sekėjas? Ne, atsako, per paiešką susirandu ir paskaitau.
Nieko nesupratau, kol vienas žmogus tiesiai nepasakė: nenoriu, kad kas matytų, jog tave skaitau. O dar, neduokdie, palaikinčiau ar „susidrauginčiau“! Žinai, pas mus darbe jau ir taip pasidomi, ir viršininkai vis pasižiūri. Aišku, nieko niekas, bet kai reikia į geresnes pareigas ar šiaip, na, pats supranti. Ir kalbų būna visokių, ir ne apie viską ten galiu garsiai – kam man to reikia.
Na, atsakau, ir juokas, ir malonu, kai pasijunti tokiu tarsi mikroskopiniu disidentu, bet po to susimąstau. Daiktai ir žmonės nulekia atgal, įsijungia laiko mašina ir tu vėl 1980-aisiais. Ir suvoki vieną skirtumą – tada sistema niekas netikėjo ir partiniai patys iš jos žvengė. Tada tylėjo iš atsargumo ir baimės, dabar – iš įsitikinimo ir naudos. Tada jėga nugalėjo kūnus, dabar užvaldė protus.
Būti laisvam nelaisvėje ir nelaisvam laisvėje – mūsų nueinančios kartos išradimai ir lemtis.
Dabar kiti laikai – pati baisiausia nelaisvė yra iš įsitikinimo, kad tai yra tikroji laisvė. Ir tada vargu ar yra kas stipresnio už vergo norą išlikti. Ir įtūžį, kad kitas nebūtų kitoks. Na, bet tai normalu, ar ne?