Tikro lietuvio pažiūros gaminamos iš fortifikacinio gelžbetoninio viešųjų užkeikimų būdu, pagal visuomeninio manipuliuotojo brėžinius ir marksizmo leninizmo klasikų patentą. Išėmus iš liejimo formos jos yra tokios, kokios yra, ir negali būti jokiomis kitokiomis niekada, jokiomis aplinkybėmis, iki mirtis mus išskirs.
Klajonių po dykumą metu visi be išimties lietuviai nemėgsta visų be išimties savo vedlių, o mėgstami politikai buvo prieš išėjimą ir būna per eilinį atėjimą, po kurio per savaitę visada ūmai tampa nemėgstami.
Iš nemėgstamų politikų tikri lietuviai kiekvienu duotuoju momentu labiausiai nemėgsta tų, kurie duotuoju momentu ant priekinės sėdynės. Išimtys – šv. Landsbergis ir šv. Brazauskas, kurie atėjo visiems laikams, todėl tikri lietuviai jų nemėgsta ir nemėgs ir po mirties, nes mirtis nei tikrų lietuvių su jais, nei visų tarpusavyje besiriejančių neišskirs.
Lietuviai yra politomonogamai ir įsimyli arba įsineapkenčia vieną kartą per vieną gyvenimą. Tikri lietuviai savo objektų nebekeičia iki mirtis visus mus išskirs, tačiau ir po reinkarnacijos tikro lietuvio įsimylėjimai ir įsineapkentimai pareina sapnais, déjà vu būsenomis ir kitais archetipiniais slėpiniais, kurie sublimuojami viršijant leistiną greitį ir smurtu įvairiose aplinkose.
Tikri lietuviai nenori, visaip vengia ir bijo parodyti savo politines meiles ir neapykantas, išimtys – šv. Landsbergis ir šv. Brazauskas, kurie atėjo visiems laikams, ir meilės jiems išskyros kaip kormoranų – praėda kiaurai storiausius sveiko proto šarvinius lakštus.
Lietuviai vertina kitus lietuvius pagal politinius įsimylėjimus ir įsineapkentimus ir turi visų kitų tikrų lietuvių įsimylėjimo ir įsineapkentimo objektų sąrašus, pagal kuriuos juos taip pat įsimyli arba įsineapkenčia ir savo meilėms nemeilėms yra ištikimi iki kitų lietuvių, politikų ir savo grabo lentos, kol mirtis visus juos su Lietuva išskirs.