Ir štai trisdešimt metų mus valdančių, „tradicinių“, debatai. Tuštuma. Jokio naujo veido, idėjos, minties, net idiotizmo ir durnius patraukiančių nesąmonių. Nieko.

Tik tuščios, nuvalkiotos, šimtus kartų girdėtos frazės. Tušti veidai sėdinčiųjų už kalbančios galvos – abejingi, tarsi į darbą pirmadienį atėjo. Toks atseit solidumas, numirėlių vakarėlis.

Viską suprantu – ir kodėl taip kalba, ir tuos, kur klausosi. Bet viską persmelkia tuštumos pojūtis ir absurdo spektaklio atmosfera. Niekas netiki tuo, kas kalbama – nei kalbėtojai, nei klausinėtojas, nei klausytojai, net jų šalininkai kitapus Ekrano.

Kuo labiau stengiasi, tuo aiškiau matai, kad netiki. Tai kitas, paralelinis pasaulis, veidrodžių karalystė. Kad sužinotum, kur spąstai ir kur galima, turėtum kaip Stalkeris mesti veržlę.

Tik čia niekur nenueisi, nes čia ir yra niekur. Ir nėra Norų Išsipildymo Kambario, prie kurio gali nors pastovėti. Mes suprantam, ir jie supranta, kad mes suprantam, kad jie supranta.

Kas neišprotėję – jaučiat, kad nieko neįvyks ir viskas jau artėja, kad spektaklis apie spektaklio pabaigą prasideda. Kad nieko nebebus ir bus kaip nenorim. Nes tai jau nebepriklauso nuo nieko.

Sąstatas lėtai į pakalnę ima greitėti ir sugrįžimų nebebus. Nes visa tai jau buvo. Kai skaitei knygas vienai nakčiai su prožektorium po antklode. Kai tėvas vakarais sėdėdavo vienas prie radijo aparato.

Tada tuštuma taip pat apgaubdavo naktimis miestus. Kitas pasaulis sugrįžo. Paklausykit vakare išjungę šviesą ir išgirsit tuštumą.

Tuoj demokratijos fiesta. Išsirinksim geriausius iš geriausių ir pratęsim visuomenės sutartį. Per savo atstovus laisvai susitarsim kaip gyventi. Argi būna paprasčiau ir teisingiau? Tai kodėl tiek nusivylimo, apatijos ir pykčio? Gal geriau tegu kiti už mus sprendžia ir valdo?

Autokratija greita, nes ten niekas nesitaria. Ištiks bėda – sprendimas pirmadienį devintą ryto. Autokratas numato ateities planus, kuria įvykius ir įgyvendina sumanymus, kokie kvaili ar baisūs bebūtų. Veikia netikėtai ir kala tritaškius aptingusiems favoritams. Vladimiras Vladimirovičius tą praėjusiam kėlinuke įrodė.

Demokratija sprendžia lėtai. Kad kas pasikeistų, turi prinokti rimtų problemų ir įtampų. Reikia nepasitenkinimui atstovaujančios opozicinės jėgos, neatsakingos už pridirbtas nesąmones. Gauk pinigų, kurių niekas neduos, įgyk žinomumo, nugalėk valdančiųjų primestas taisykles. Ir patyčių kampaniją, jei tai apskritai įmanoma.

Po to, jei praeisi rinkimų mėsmalę, gal įsibruksi koalicijon ir gausi nors kokį priėjimą prie mygtukų. Ir tik tada, po begalinių derinimų gali imtis dalinių sprendimų, kurie visada pavėluoti ir jau nebegali duoti rimto rezultato.

Demokratijos senokai nebekuria įvykių, o velkasi jų uodegoje ir tik reaguoja į tai, kas atsitiko. Gyvena nuo kadencijos iki kadencijos. Kruizas – kad politinei klasei būtų sočiau ir smagiau. Titanikas, pilnas rėkaujančių, besiriejančių kapitonų ir lengvai apgirtusių, atsipūtusių keleivių, užsiimančių seksu su kuo tik įmanoma įsivaizduoti.

Dabarties demokratijų jėga ir autokratijų silpnybė ne politikoje, o versle. Autokratijos kuria skurdą ir nuo jo galiausiai pražūva. Demokratinis modelis sukuria daugiau turto, sukaupia ekonominių galių, suteikiančių įtakos ir galimybių politikams.

Aišku, yra ir Kinijos fenomenas. Saikinga politinė nelaisvė, leidžianti nepaskęsti pliurpalų chaose ir ekonominė saikinga laisvė, leidžianti kurti ekonomiką. Komunistinė diktatūra čia tik tūkstantmetės imperijos politinės tradicijos forma. Pas juos ten kadencijų nėra. Jie galvoja ne tik kaip išgyventi dabar, bet ir kokia Kinija bus po penkių šimtų metų. Tai kitas lygis ir ne mūsų pasaulis. Vargu ar kada nors jį bent suprasim.

Gerų naujienų demokratijos frontuose senokai nė kvapo. Turtingųjų tvirtovės kepa vis naujas ir naujas problemas, bet nė vienai neišstena sprendimo. Nerasi pasaulinių autoritetų, kurie nekalbėtų apie blogus scenarijus ir trykštų mūsų propagandos pameistrių numylėtais pozityvais.

Europinis Babelio bokštas jau užgožia ekonomiką. Biurokratija, iki kurios buvusiajai sovietinei kaip iki mėnulio, nebeįvykdo net bankų ir korporacijų, finansuojančių politinę sistemą, lūkesčių. Gyvena teletabių laive ir tolsta nuo realybės krantų. Neturėti iniciatyvos – jų vienintelė iniciatyva. Apaugusios lašiniais visuomenės ima pralaimėti globalines žaidynes.

Kaip gyventi tarp turtingų valstybių, kenčiančių nuo politinės bejėgystės ir valdininkijos visagalybės? Sustabdyti Europos byrėjimą pastangų, išskyrus pliurpalus apie vertybes ir vienybę, nematyti. Tokia mūsų dabartis, ateitis ir lemtis. Esam nelabai sveikas ir nereikšmingas šio gyvūno organas. Iš niekur nebeišstosim ir kitaip nebebus. Bus taip, kaip visiems.

Ir jokie mūsų rinkimai nieko nepakeis. Vidaus perspektyvų nebuvimą rodo partinės sistemos nebuvimas. Niekas nesako, kad partijų nereikia. Tik partinis atstovavimas efektyvus tada, kai yra partijos. Pas mus partijų tiesiogine to žodžio prasme nėra.

Tai verslo ir politinės galios grupuotės, paeiliui besidalinančios valdžią. Susiformavę iš privatizacijos ūko kaip uždarų elito pasistumdymų rezultatas. Jokios visuomenės saviorganizacijos iš apačios istorijos. Išskyrus apsilankymus Kalėdoms pas giminę – jokių ryšių su realiais žmonėmis ir jų gyvenimu.

Atstovaujamoji demokratija yra tada, kai yra atstovavimas. Atstovauji tam, kuris tave paskiria ir kuriam atsakingas. Pas mus esi atsakingas partijos lyderių grupelei, kuri tave įrašė į sąrašiuką ar iškėlė kandidatu vienmandatėje. Darysi, ką palieps, nes jie tave pasirinko ir išrinko. Kitiems durys į politiką seniai užbetonuotos.

Jei kandidatus gali kelti visi, net ir patys save, partijos ieško įtakingų visuomenės lyderių. Stengiasi prisivilioti, nes kitaip nelaimėsi rinkimų. Nuolat vyksta atsinaujinimas, idėjų paieška ir per vargus iškyla tikrasis elitas.

Jei renkami sąrašai ir kandidatus gali kelti tik partijos – joms nei visuomenės lyderių, nei jokių naujų idėjų nereikia. Nes jau viską turi. Savus ir nepakeičiamus iki grabo lentos. Iškyla biurokratinis elito dumblas, turintis vienintelį interesą – išsaugoti esamą padėtį.

Politinėje sistemoje, kurioje bet kokių pokyčių galimybės iš anksto numatytos ir užkardytos, permainų nebūna. Reformas gali daryti tik atsakinga ir tvirta vyriausybė, kuri su esama rinkimų sistema praktiškai nesuderinama. Iki horizonto koalicijos, kurios keičia viena kitą kaip ciklonai rudenį. Lemia vienas du marginalų balsai ir jokių ryžtingų sprendimų negali iš principo būti. Vienos kadencijos didvyrių ir pliurpalizmo siautėjimas.

Programos – nejuokinkit! Niekas jų neskaitė ir neskaito, išskyrus kelis politologus ir žurnalistus, gavusius užduotį ką nors apie tai parašyti. Ne itin apie tuos debesis nuraukia ir partijų bosai. Seniai visiems aišku – ko nereikia vykdyti nereikės. Pasakysi, kad koalicijos partneriai nepritarė, opozicija trukdė, balsų pritrūko. Išrinkit mūsų daugiau, gal dabar nepritrūks.

Niekaip nesuprantu, ar LRT neturi mediatekos? Juk kaip nesunku padaryti ataskaitinį rinkiminį prieš rinkimus! Aišku, toms partijoms, kurios turėjo atstovų Seime. Surinkti įrašiukus ir suklijuoti filmuką, ką jie kalbėjo prieš praeitus, užpraeitus, užužpraeitus rinkimus. Ir parodyti – vienos partijos pirmadienį, kitos antradienį ir t.t., eiliškumu pagal partijos vietą biuletenyje. Ir kartu – ką įvykdė, ko ne, ką padarė visiškai priešingai, nei žadėjo? O jei buvo opozicijoje – kaip tais klausimais balsavo?

Ar žurnalistai apie tai nepagalvoja, ar jiems kas nors to nepataria? Kur jų vykdoma valdžios kontrolės funkcija, po galais? Kokia kontrolė, jei neįdomu, kaip vykdoma, kas pažadėta? Jei tą padarytų komercinės TV, ar įsivaizduojat, koks būtų žiūrimumas? Kokia reklamos kaina?

O jei būčiau E.Jakilaitis ar Z. Vaigauskas, tai atsiskaitymą už praėjusių kadencijų veiklą padaryčiau būtina rinkiminių debatų dalimi. Tai turėtų būti atskiros laidos. Ir būtinai su rimtų kiekvienos srities ekspertų komanda ir komentarais. Žadėjot karalystę, kalnus kilnoti, vargstančius su pora žuvelių pamaitinti ir teisiuosius paguosti. O gavom ponų užtvertus ežerus, tuštėjančius miestus ir baisią tarpusavio neapykantą.

Taip veidmainiškai socdemai metų metus įvedinėjo progresinius, konservatoriai reikalavo okupacijos žalos atlyginimo. Dabar jie rėkauja apie kitką, kas portaluose rašoma. Apie atskirtį, skurdą, korupciją ir emigracijas. Nors plika akim matyt ir arkliui aišku – bus kitaip.

Tik duok valdymo pultelį – moderniojo Anūkėlio vedami tradicinių vertybių puoselėtojai bemat įves gėjų partnerystes ir padidins mokesčius, nors tai su konservatyvumu neturi nieko bendra. Didieji vargšų gynėjai socdemai nepasikuklins toliau ginti stambiojo kapitalo interesus. Nepailstantys kovotojai su korupcija liberalai tik viens du – ir įveiks korupciją.

Ant asfalto gimę augę valstiečiai, kurių sąraše pašauktiniai-nepartiniai, beregint išspręs žemės ūkio problemas ir viską, kas tik įmanoma ir neįmanoma, uždraus. Darbiečiai ir tvarkiečiai, kaip visada, duos visiems pinigų, pinigų ir dar kartą pinigų, kurių patys gal ir turi, tik niekam neduoda.

Dar yra seniai pažįstami, barzdoti ar glotniai apsiskutę naujieji. Kalba gražiai, rišliai ir truputį net apie tai, kas svarbu. Tik ne apie tai, kaip tą pasiekti. Ir mes, ir jie žino, kad to nežino ir nepasieks. Geriausiu atveju neleis ko nors blogo padaryti ar patys padarys naudingą, bet nieko nepakeisiančią smulkmeną.

Visi tampo už skvernelių – ką daryti, kaip balsuoti? Vieni atsako – pagal programas. Bet taip jau buvo – ir viskas kaip buvę. Kiti sako – reitinguokit, nors ar Jonas, ar Ona iš to paties sąrašo, vis tiek svarbiais klausimais atsakingi bus ne jums, o partijos lyderiams.

Dar sako – neikit iš viso. Nes jei balsuos mažiau kaip 40 proc. daugiamandatėje ir mažiau kaip 25 proc. vienmandatėse, rinkimai neįvyks ir tai privers sistemą keisti sistemą. Nors aišku kaip dieną, kad taip nebus. Ir viską vėl nuspręs minia.

Tuštuma. Jokio naujo veido, idėjos, minties. Net naujo idiotizmo ir durnius patraukiančių nesąmonių. Nieko. Debatai apie tai, ko nebus, kur už kalbančios galvos abejingi, tarsi į darbą pirmadienį atėjusių veidai. Toks solidus numirėlių vakarėlis.

Viską suprantu – ir kodėl kalba, ir tuos, kur klausosi. Bet kiaurai nusmelkia tuštumos pojūtis. Absurdo spektaklio atmosfera. Niekas netiki tuo, kas sakoma – nei kalbėtojai, nei plojikai, nei klausytojai. Kuo labiau rėkia, tuo tikriau matai – netiki.

Tai kitas, paralelinis pasaulis, Zona už veidrodinių langų. Kad sužinotum, kur spąstai ir kur galima, čia turi kaip Stalkeris mesti veržlę. Tik niekur nenueisi, nes čia ir yra niekur. Ir nebėra Norų Išsipildymo Kambario, prie kurio galėdavom nors pastovėti.

Mes suprantam. Ir jie supranta, kad mes suprantam, kad jie supranta. Kad nieko neįvyks ir viskas jau artėja. Šviesos gęsta, spektaklis apie spektaklio pabaigą prasideda ir bus kaip nenorim. Nes tai jau nebepriklauso nuo nieko. Sąstatas pakalnėn pajudėjo ir sugrįžimų nebus.

Nes viskas jau buvo. Kai skaitėm knygas vienai nakčiai su prožektorium po antklode. Kai tėvas vakarais sėdėdavo vienas prie radijo aparato. Kai tuštuma apgaubdavo naktimis miestus. Kitas pasaulis sugrįžo. Paklausykit vakare, išjungę šviesą. Ir išgirsit tuštumą.

algimantasrusteika.wordpress.com