Po tiranozaurų eros su VL (nemaišyti su Vladimiru Leninu) ir AMB (nemaišyti su Adam Bernard Mickiewicz) ir begalinio pereinamojo laikotarpio su ČJ (su niekuo nesumaišysi) užgriuvo baisi Seimo pirmininkų ir pirmininkienių krizė.
KGB-isto generolo sūnelis spykerio krėsle buvo tik apšilimas. Po to stojosi nyki vienas kitą keičiančių politinių numirėlių, menkystų, naudingų momento vidutinybių eisena.
Net kažkaip visi pripratom, kad tai kaip ir nauja tautinė tradicija – Seimo vadas būtinai turi būti susireikšminusiu nuliu ir pajuokos objektu. Galvojau, kad dugnas jau pasiektas ir Lietuvai bus geriau, bet štai atėjo V.Pranskietis.
Kažkas naujo šiame sodininkų pasaulyje – minkštai pasodintas užpakalis prigijo, įsišaknijo krėsle ir marionetė ūmai pradėjo kovą su lėlininku prarasdama bet kokias asmenines politines perspektyvas, kurių atsitiktinis sodinukas ir šiaip mažai turėjo.
Savo partijos sukurti absoliučiai jokių galimybių – asmens kalibras ne tas. Tie, kuriuos išduodi, nebepriims niekada, o garsiai plojantieji ar tyliai dabar palaikantieji – tuo labiau, jokiai partijai svetimų išdavikų nereikia, savų neturi kur dėti.
Belieka pliurpti apie vertybes. Įdomu, kas be suinteresuotųjų, giminių ir artimųjų ištvėrė tą jo interviu su R.Tapiniene (beje, ko ji buvo tokia išsigandusi?) per nacionalinį manipuliuotoją? Nebent tokie kvailiai kaip aš, kuriems įdomi išdavysčių anatomija ir stikline apvožtų vorų kovos.
Žinot, ką dabar pagalvojau? Valdžiai tyla morge reiškia stabilumą. Žmonėms toks stabilumas atrodo kaip tyla prieš audrą. Kurie teisūs – nežinau.