Na, ką, pasiilgom eilinės feisbuko dozės? Kaip rūkoriai, kai namie nebelieka, kurie duodasi po stalčius ir kišenes – o gal dar kažkur liko? Spaudėm ir spaudėm mygtukus – o gal atsiras?
O buvo laiko pagalvot. Bandėm skaityt ar klausyt kažką, surast ką nors protingo. Aš irgi bandžiau. Ir susidūriau su tuo, apie ką pagalvojau ir čia parašysiu.
Matot, yra tikriniai ir popieriniai intelektualai. Tikriniai bando pasaulį suprasti patys ir turi savo asmeninių minčių, nors su abėcėle susipažinę, bet rašo savo. Popieriniai bando pasaulį aprašyti ir savo minčių neturi, todėl gausiai naudoja svetimas ir abėcėlę pateikia kaip nuosavą rezultatą, tik kad atrodytų mokslingiau, įpina tai į sudėtingas formas.
Popierinėse galvose visas pasaulis – politinių minčių kova. Ir savo begaliniuose tekstuose-pamoksluose, primenančiuose kursinius darbus, užsiima begaliniu citavimu nuo Platono ir įtakų paieška. Matot, istorija priklauso nuo to, kas ką kadaise pasakė, kas kieno rašinėlyje ką nuo kito rašinėlio nusirašė ar nesutiko.
Tikras gyvenimo procesas yra sudėtinga interesų kova, kur rezultato trokšta visi, bet nežino niekas. Popieriniai guru niekada nepriėmė nė vieno atsakingo sprendimo ir neturi žalio supratimo, kaip tai daroma. Rašinėlių įtaka pasauliui gyvena tik disertacijose, monografijose, katedrų pasitarimuose ir popieriniuose sapnuose, kur aprašoma ir paaiškinama vakarykščia diena.
Didieji popieriniai mąstytojai, kurie vertina ir kitus moko daryti politiką, visaip protingai komentuoja, išmintingai nurodo klaidas ir atrodo sau labai svarbūs. Bet visas tas įnirtingai kuriamas jų produktas yra tik restorano meniu. Sprendžia, pasirenka, užsisako, apmoka ir suvalgo kiti, kuriems nusispjaut ant to, ką ten Aristotelis, Hobsas ar net koks Markuze parašė 101 puslapyje.
Politikoje kaip versle: nauja atsiranda, vystosi ir išauga gyvai, per klaidas ir kvailumą, atkaklumą ir pasišventimus, o kai duoda rezultatą – mokslinčiai jį išnagrinėja, paaiškina ir išaiškina. Kiek žinot mokslingų ekonomistų, padariusių reikšmingai didelį verslą, ar politologų, tapusių istorinius įvykius nulėmusiais politikais?
Mums ir vėl reikia idėjų, tik ne popierinių. Vieni nori ir toliau tęsti tai, kas baigėsi ir veda į akligatvį, bet jiems naudinga. Kiti ragina grįžti prie to, kas buvo, bet niekada nebegrįš. Visi žino, kaip neturi būti ir kaip turi būti, tik niekas nežino, kaip tą padaryti.
Vėl atėjo darančiųjų metas. Bus daug nusivylimų dėl „viskas arba nieko“, bus reikalaujančių greitų permainų, kurios nekainuotų jokių pastangų ir neatneštų jokių praradimų. Bus tikinčių garsiau rėkiančiais ir smarkiau kalbančiais. Būsit atstumti, keikiami, atsisukę atgal virsit akmenimis, bet lipsit į tą kalną.
Dažnai nusivilsit ir nebenorėsit tęsti, dažnai ilgėsitės tos ramybės, kurią patys sudrumstėt, ir suprasit, kad ten nebegrįžtama. Gyvas procesas išgrynins ir žmones, ir veiksmus. Baigiasi tai, kas neprasideda, bet dabar dar niekas neprasidėjo ir niekas nesibaigia.
Dabar kaip prieš tūkstantį ir po tūkstančio metų – viskas yra galimybė.