Dabar dygsta kas pasėta prieš porą savaičių. Po poros dygs, kas prisėta dabar. Ir kas, jei ryt atsibudęs pradėsiu dusti?
Štai žmogus norėtų nusipirkt tirpių koronaviruso miltelių. Ištirpintų Corona aluje, susilašintų į gleivines – ir spakaina galva, baigtųsi pagaliau tas egzistencinis nerimas.Tikrai – kol kas reanimacijoj ventiliatorių, jei blogai bus, dar gali gauti ir šansų turėtum daugiau.
Pasistatei dezinfekanto ir žiūri sau į valdiškas plikes dėžėj, nes nieko daugiau ilgai nematysim. O jei galas – tai geriau namie, su savais, o ne kur ligoninės koridoriuj, kai visi laksto pro šalį ir tavęs nepastebi, nes esi per senas gyventi.
Nėra to blogo. Rudeniop bus pabaigos pradžia, pasaulio sodros atsigaus ir galės pensijas didinti. Ir gimstamumas apie Naujuosius tikrai padidės. Jei bus dar problemų – atvažiuos kinai, kurie savo snarglėtų, smirdančių dvėsena, valgomų šikšnosparnių turguose pasauliui vis parengia dovanėlių – ir išgelbės. Būsim labai dėkingi – kaip mes be jų.
Dar nesuvokiam, kas tai, – panašiai kaip tie, kurie 1939 m. rugpjūčio 31 d. vakarą restoranuose valgė desertus ir akimis nurenginėjo savo damą. Civilizacijų konfliktas ir globali krizė įžengė į naują etapą, iš esmės keisis jėgų pusiausvyra ir įtakos sferos. Tai naujo pasaulio pradžia ir senojo pabaiga.
Globalioms galioms, užsiėmusioms savo išlikimu, neberūpės mažiukų inkštimas ir jų parsiduodančių elitų politiniai versliukai. Kas bus, nežino niekas, priešininkų milijoniniai desantai dislokuoti, gauna pašalpas, laukia dienos X signalo. Dar truputį palaukim Godo, kuris neateis, ir mes tą žinom.
Solidarumo ir kiti Briuselio kopūstų propagandiniai užkeikimai išgaravo, Italijoje iškelti EU vėliavas jau pavojinga fizinei sveikatai. Dabar kiekvienas už save, vienas Dievas už visus. Pasibaigus koronos, prasidės karūnų krizė, sprendimus priims ne protas, o išlikimo instinktai.
Šachmatų lentoje pėstininkai rūpės tik pėstininkams. Ir tai normalu, jei tik jie valdovams, skaitančiams kitų parašytas kalbas iš suflerio ekranų, tikrai rūpėtų. Dabar, kaip prieš du tūkstančius, viskas vėl priklauso nuo Jo ir nuo mūsų pačių.
Nėra to blogo. Jie džiaugsmingai galės daryt, ką nori, nes niekas, išskyrus išlikimą, niekam nerūpės. Bus galima viską – pasirinkimus ir rinkimus, jų veiklos tyrimus ir valstybei būtinus sprendimus – atidėti. Ko nereikia tiesiog nekalbėti, galėsit, blet, toliau sukti savo valdiškus biznius, nes mums, deja, nebebus įdomu.
Memento mori. Numirs ir tai, ko jiems džiaugsmingai norisi. Niekam po savaitės nebebus svarbios varlyčių teisės, milijardai atšilistų bizniams, begalinė dulkinimosi ir lyčių įvairovė, idiotų pasididžiavimo paradai ir bepročių nusipjauti peniai. Žmogiškumas mirties akivaizdoje sugrįš.
Žinot, man patinka – sugrįšiu ir aš į vaikystę ir jaunystę. Kai negalėjai niekur išvažiuot, skaitei knygas, buvom su tais, kuriuos mylim, ir buvo gera kartu būti. Ir kiek daug nereikalingų ir kvailų dalykų, kuriuos privalėjom daryti, rytoj galėsim nebedaryt!
Viskas kada nors turi atsitikti. Nebijokim išbandymo, to, kas atėjo – nebeišvengsim. Tie, kuriems iškrito burtas, pasitikim likimą su pakelta galva. O jei mums dar duota laiko – panaudokim jį savo vaikų ateičiai.