Po 1917 m. Spalio perversmo sovietai savo dariniui valdyti bei užgrobtose teritorijose įsitvirtinti sukurpė imperinį kriminalinį darinį, kuriam davė marksistinės komunistų partijos vardą, jį įteisino savo Konstitucijoje, kuri iš tikrųjų tebuvo tos blogio imperijos pagrindinio įstatymo regimybė, puošmena. Komunistų partija vadovavo imperijos jėgos bei represinėms struktūroms, ant kurių laikėsi blogio imperija.
Ne tariamai ir ne formaliai, o žiauriai veikusi SSRS komunistų partija ir jos padalinys LKP, kuri ir yra genocido užsakovė (jėgos ir represinės struktūros – tik vykdytojos) negali būti be jos veiklos vertinimo ir pasmerkimo palikta mūsų valstybės tolimesnėje raidoje kaip pūliuojantis darinys. Partijos pasmerkimas iš tikrųjų būtų nukreiptas ne į jos vardo, bet nusikalstamo turinio pasmerkimą ir neturėtų nepageidaujamų pasekmių asmenims, kurie tik priklausė, bet neįvykdė nusikaltimų tautai ir jos valstybei. Tai galėtų numatyti priimamas įstatymas.
Prieštaraudamas LR Seimui priimti Lietuvos komunistų partiją smerkiantį, Seimo narių A.Ažubalio ir L.Kasčiūno siūlomą įstatymą, profesorius Vytautas Landsbergis aiškina, kad pasmerkimu būsianti tarsi įteisinta ta partija kaip Lietuvos valstybės savastis, o tai jau grėstų nepageidaujamomis pasekmėmis Lietuvos piliečiams, kurie tai partijai priklausė. Todėl profesorius tą partiją vadina fantomu, tarsi ji būtų mūsų fantazijos produktas, realiai neegzistavęs reiškinys. Tačiau taip nebuvo, buvo ne tik organizacijos vardas, bet ir jos nusikalstamas turinys; LKP veikė kaip SSRS KP „demokratinio centralizmo“ principu valdomas padalinys, ji vykdė lietuvių tautos fizinį ir dvasinį genocidą, sužlugdė ūkį, kultūrą. Tai – aksioma, savaime suprantama tiesa, įrodymų nereikalingas teiginys. Todėl Lietuvos Respublika savo valstybės saugumo vardan santykį su šia aksioma turėtų būtinai savo teisinėje sistemoje patvirtinti įstatymu.