Vartojimas yra tapęs masine epidemija. Nežabotas žmogaus vartojimas kaip reiškinys žmogų sutapatina su materija, paverčia jį vien kūnu, ir todėl žmogus pats iš savęs atima laisvę, įsikalina į daiktų vergiją, tampa kaliniu ir prižiūrėtoju viename asmenyje, kaliniu be nustatyto kalėjimo termino, be vilties išeiti į laisvę, be amnestijos. Kad iš tikrųjų yra įsisiautėjusi vartojimo epidemija, net mokslinių tyrimų nereikia. Jei atliekų nuo vartojimo nebetalpina didžiausi sąvartynai, jei sąvartynams jau vietos pritrūko, galima tvirtinti, kad visko vartojama daugiau nei pakliūna į atliekas. Atliekų gausa taip pat liudija, kad žmogus netaupo, netausoja, o tik vartoja, vartoja… Nepretenduodami į gilias studijas, pabandykime nors dalinai pasiaiškinti, kur tūno tas vartojimo epidemijos virusas.
Ekonominis materializmas, kapitalizmas bei su jais susijusi techninė revoliucija atskiria ūkininkavimą, gamybą nuo dvasinio gyvenimo. Socialiniame gyvenime materijos ir dvasios atskyrimas yra klaida, nes ūkinė veikla yra dvasinio gyvenimo padarinys; ūkininkavimas yra žmogaus valios aktas, o darbo drausmė, darbo našumas taip pat priklauso nuo dvasinių veiksnių. Pats darbas yra iš dvasios, o ne iš materijos kilęs reiškinys. Tarkim, žemdirbys nuo seno žemę šventa vadino, ją mylėjo, su ja dvasingai bendravo, artojas, berdamas į dirvą pirmą grūdų saują, ją peržegnodavo, palaimindavo, sulaukęs derliaus ar sėdęs už stalo malda Dangui dėkojo. Ir dabar šventinami paminklai, prieš pradedant pastato statybą šventinamas kertinis akmuo, šventinamos naujos patalpos, šventinami laivai, automobiliai. Tokiu būdu įdvasinami medžiaginio pasaulio ir žmogaus santykiai. Deja jie kinta nudvasinimo link, pašventinimas tampa apeiga iš tradicijos, tolimesnis bendravimas su pašventintu objektu lieka utilitarus; nebekeliama kepurė prieš pašventintą pakelės kryžių, įėjus į pašventintą būstą nebeištariama „Garbė Jėzui Kristui“, prieš kandant duonos kąsnį iš pašventinto lauko nebekalbama padėkos malda.
Kapitalistinis ūkininkavimas veda į dvasios vergiją ekonomikai, nors toks ūkininkavimas buvo kuriamas būtent dvasios galiomis. Marksistinė klaidatikystė kapitalizmą bandė pakeisti socializmu, kuris žadėjo reguliuoti stichines ūkininkavimo jėgas, tačiau socializme žmogaus dvasia pateko į naują vergijos formą. Suvisuomeninus nuosavybę, žmogaus santykiai su materija pasikeitė iš esmės, santykiai nutrūko. Nuosavybė numato ne tik materialiųjų gėrybių vartojimą, bet ir paveldimą dvasinį asmenybės ryšį šeimoje, giminėje; asmenybė įgyja teises ir pareigas, todėl jos santykis su materija ūkinėje veikloje tampa kitoks, sudvasintas, ne vien vartotojiškas.
Iš savo šalies išvarytas socializmo kritikas iškilus rusų filosofas Nikolajus Berdiajevas, nagrinėdamas ūkininkavimą, atkreipė dėmesį į perversmą, kurį įvykdė mašinos. Iš tikrųjų mašinos nušalino žmogų nuo prisilietimo prie medžiagos, atėmė rankų darbą (ar ne todėl labiau vertiname rankdarbį nei fabrikinį daiktą). Šiais laikais žmogus nušalinamas ne tik nuo prisilietimo prie medžiagos, fizinio darbo, bet ir nuo mąstymo, prisilietimo mintimis prie darbo, nes žmogų pakeičia atitinkamai užprogramuoti kompiuteriai valdantys robotus; žmogui telieka operatoriaus vaidmuo.
Nudvasintas ūkininkavimas atvedė į nudvasintą vartojimą. Mašinų pagalba gaminami produktai atpigo, tarsi neteko vertės, todėl neatsakingai perkama, nesaikingai vartojama, netaupoma, netausojama. Kad gaminant tuos produktus teršiamas oras, vanduo, žemė, kad sekinami iškasenų ištekliai, nei gamintojas, nei vartotojas nepaiso, nes dvasinis ryšis nei su gamyba, nei su vartojimu jų nebesieja. Lieka vienintelis siekis – tenkinti nuolat augančius poreikius, kuriems ribų nėra. Tačiau tų poreikių patenkinimo jausmas neateina, žmogus, užsikrėtęs vartojimo virusu, kaip pradžioje buvo minėta, iš savęs atima laisvę, pasmerkia daiktų vergijai iki gyvos galvos.
Nežabotas vartojimas grįžtamuoju ryšiu skatina atitinkamą gamybą: siekiant tenkinti vis augančius poreikius bei pelno, vykdoma perteklinė maisto produktų bei buities reikmenų gamyba, pastatų statybos, ryšių, transporto priemonių plėtra. Nebeatsižvelgiama į gamtos bei kultūrinio paveldo nuostolius, nes svarbu patenkinti pilvažmogių poreikius.
Todėl ant pramonės ir prekybos darbastalio atsidūrė tautų konservatyvusis pradas, kultūra, tradicijos, amžinosios ir bendražmogiškos vertybės, jos keičiamos į surogatus, kėsinamasi ne tik toliau genetiškai modifikuoti augalus, bet ir klonuoti bei robotizuoti patį žmogų. Tai, be abejonės, sutrikusio proto ir pasiligojusios valios išdava. Mokslininkų ir visuomenės patirtimi pripažinta klimato kaita, su juo susijusios gamtos stichijos veda ne į mistinę, o realią pasaulio pabaigą.
Minimi reiškiniai neaplenkia ir galvotrūkčiais įsijungusios į tarptautinę bendriją „Dievo užantyje, ašaros Dievo aky“ esančios Lietuvos. Mūsų politikai linkę besąlygiškai sekti globalistų diktuojamus nežmoniškai kitoniškus pokyčius. Dera čia įterpti tiek su vartojimu, tiek su prekyba siejamą akibrokštą. Šiuo metu mūsų politikai begėdiškai pataikauja vieno tuteišų reikalavimams: politikai, nepasitelkę kalbos ekspertų, pakrovė lietuvių kalbos rašybą į Seimo vežėčias ir savo turgelyje kėsinasi parduoti ją už tuteišų nusišypsojimą. Ar tai nepanašu į sutrikusio proto ir pasiligojusios valios išdavą?
Stabdyti įsibėgėjusią vartojimo epidemiją nelengva, žmonijai susitarti – juo labiau. Paryžiuje susirinkę JTO atstovai konstatavo, jog jau yra įvykę negrįžtami klimato pokyčiai, kuriuos liudija šiltnamio efektas, padažnėję žemės drebėjimai, cunamiai, uraganai, sausros bei liūtys. Žmonijos išlikimo grėsmės – nebūties bedugnės – akivaizdoje, nuo vartojimo epidemijos priemones panaudoti tikrai teks, tačiau nedelsiant turės būti dedamos pastangos grįžti nuo sutrikusio prie sveiko proto ir gydoma pasiligojusi valia.
