Po nepriklausomybės atkūrimo, greta neskaitlingų išvykstančių iš Lietuvos kitataučių, iš Lietuvos į užsienius, daugiausiai į Vakarus, išvyko daugybė tautiečių. Išvykusiųjų skaičius nėra fiksuotas, tačiau spėjama, kad jis artėja prie pusės milijono. Išvykimo motyvai įvairūs, tačiau dažniausiai vardijami bėgimas nuo bedarbystės, nuo socialinio saugumo stokos, siekimas kokybiškesnio išsilavinimo, uždarbio verslo startui ar kitokiu tikslu.
Pažymėtina, kad išvykusieji nėra degradavę ar fiziškai paliegę piliečiai. Daug išvykusiųjų turi specialųjį ar aukštąjį išsilavinimą, sukaupę savo srityje patirties, pasiekę nemažų laimėjimų. Ir negalima tų emigrantų kategoriškai kaltinti savo tautos ir jos valstybės išdavyste, patriotizmo stoka, kaip susisiekiančiuose induose nekaltiname vandens, kad jis siekia vienodo lygio. Žinoma, savai valstybei emigrantai daro akivaizdžią skriaudą, tačiau tai daroma dėl didžiulio socialinio kontrasto, dėl patiriamos skriaudos iš valstybės pusės, dažnai – iš skurdo, iš nevilties. Neatmestinas ir ne paskutinėje vietoje yra didelės dalies išvykstančiųjų lietuvybės ir patriotizmo stygius.
Netenka abejoti, kad Lietuvoje tiek ekonominė, tiek politinė padėtis keisis gera kryptimi, kad pamažu artėsime prie vakarietiškos buities, kad mūsų demokratinis valdymas valysis nuo ydų ir grimasų, kad rasis vietos visiems, kas nėra praradęs šeštojo – Tėvynės – jausmo. Lietuvių tauta nuo amžių pasižymėjo darbštumu ir sėslumu. Totalitarinės sistemoje kaitoje į demokratinę sėslumas tarsi susipriešino su darbštumu, nes pastarajam neliko vietos prasmingai reikštis, todėl sėslumą teko pažeisti. Šis pažeidimas ateityje natūraliai prašysis taisomas, tačiau tam bus reikalinga paskata, postūmis.
Lietuvio šeštasis – Tėvynės – jausmas yra itin gilus, todėl lietuvis yra neatspariausias nostalgijai, tėvynės ilgesio ligai; net mirties akivaizdoje lietuvis siekia, kad jo palaikai būtų pargabenti į Tėvynę. Iš parvykstančiųjų tenka išgirsti, kad vakariečiai yra „šiaudadūšiai“, kad bendravimas, nors išore saldus, tačiau šaltas. Taigi „Svetima padangė nemaloni, ne…“ Tačiau ir šiais atvejais bus reikalinga paskata, postūmis.
Netoli laikas, kada galėsime paskelbti misiją „Grįžkit į Tėvynę, grįžkit pas savus!“ Tai bus tautinio atgimimo misija, pasieksianti lietuvius visose pasvietėse, surinksianti juos į šeimą prie Tėvynės stalo.
Dabartinės komunikacijos priemonės leidžia surasti tautiečius ir kalbėtis su jais per spaudą, radiją, televiziją, telefonais, laiškais, el paštu. Išvykusieji nėra praradę kontakto su giminėmis, pažįstamais Lietuvoje. Jei grįžtamuoju ryšiu išvykusieji bus skatinami, jei čia Lietuvoje jiems bus pasiūlyta geranoriška pagalba (tiek valstybės, tiek įvairių organizacijų bei atskirų asmenų ir iškilių asmenybių), neabejokime, tautiečių susigrąžinimo misija bus sėkminga.
Tautiečių susigrąžinimo misijai bus reikalinga lietuvių tautos lietuviška talka. Ši talka nepareikalaus didelių resursų (vėliau jie atsipirks šimteriopai), jos vaisius gims iš tvirtos patriotinės nuostatos, iš tautiečių bendravimo, iš parodyto dėmesio pasiklydusiems ar atstumtiems lietuviams, iš noro padėti Lietuvai. Kita vertus, talka tautiečių susigrąžinimo misijai turės tautinį patriotinį poveikį Lietuvoje gyvenantiems tautiečiams.
Didis Lietuvos patriotas šveicaras Juozas Eretas-Jakaitis, 1973 metais užsienyje išleidęs studiją „Užmirštieji baltai“, ją skyrė: „Mano Baltijos draugams, – tiems, kurie Tėvynėje be laisvės ir tiems, kurie laisvėje be Tėvynės“. Šiandien Tėvynėje laisvė. Mūsų priedermė sugrąžinti Tėvynę tiems, kurie laikinai dėl įvairių priežasčių jos yra netekę. Istorinio likimo bendrystės su tautiečiais dvasia jiems grąžinti Tėvynę įpareigoja mus, gyvenančius Tėvynėje.
Kaip nuo Raudonojo tvano pasitraukę mūsų tautiečiai ilgėjosi Lietuvos, vaizdžiai žodžiais ir melodija išreiškia daina „Aras“, kurios variantus čia drįstu pateikti (juos atsiuntė prieš keliolika metų Lietuvos istorinio ir kultūrinio paveldo puoselėtojas, šviesios atminties Čikagoje gyvenęs Algis Liepinaitis).
„Aras“ žodžiai Viktoro Šimaičio, muz. kun. Vytauto Gorino
Viktoras Šimaitis (1917–1993), g. Ožnugarių k., Batakių vls., pats mokėsi Jurbarko gimnazijoje, kur parašė garsųjį eilėraštį „Aras“, virtusį tremtinių daina abipus Atlanto. Jurbarke V. Šimaitis aktyviai reiškėsi literatų veikloje su Kaziu Veverskiu, Lietuvos Laisvės Armijos įkūrėju, rusų nušautu prie Raudondvario, Vincu Sabaliausku, Elena Tamošaityte-Červinskiene. 1939 metais V. Šimaitis baigė karo mokyklą, dirbo kariuomenės štabo spaudos skyriuje. 1941 metais vadovavo Raudondvario sukilėliams birželio 23-iosios sukilime, vėliau mokytojavo Paulių pradinėje mokykloje netoli Šimkaičių, 1942–1943 metais Jurbarko gimnazijoje dėstė lotynų kalbą, 1944 metais pasitraukė į Vakarus, kur išleido eilėraščių rinkinį vaikams „Vyturėliai laukuos“ (1947).
1985 m. spalio mėn. „Laiškai lietuviams“ rašė:
Kun. Vytautas Gorinas, 68 m., Švč. Marijos parapijos klebonas Menominee, NC, spaudai apie save pasakė: „Aš esu gal vienintelis kunigas, kuris sutuokiau savo dukterį ir pakrikštijau savo vaikaitį“. Jis gimęs Lietuvoje 1916 m. Telšiuose baigė teologijos studijas, bet vieton šventintis kunigu stojo į Lietuvos kariuomenę. Karo mokykloje dainavo oktete, laimėjo stipendiją lankyti konservatoriją. Vedė. Po karo buvo Vokietijos stovykloje. 1948 m. atvyko į Čikagą. Gavo darbą kepykloje. Susilaukė trijų dukterų (viena likusi Lietuvoje) ir vieno sūnaus bei penkių vaikaičių. Žmonai mirus vėžiu, įstojo į kunigų seminariją Mihvaukėje ir prieš 15 metų buvo įšventintas kunigu.
Gimtinė
Laukai ten dainuoja, upeliai sapnuoja
Šaly, kurioje aš gimiau,
Pušelės lyg rūkas nuo vėjo linguoja
Ir kopia aukščiau, vis aukščiau.
Graži ta šalelė, kaip tulpė auksinė,
Kaip žiedas tyrų vandenų.
Ji – pasakų žemė, ji mano gimtinė,
Ją dieną ir naktį menu.
O kaip tenai puikiai lakštingalos gieda,
Padangėj kaip žydra, šviesu…
Dievuli, iš skausmo man ašaros rieda,
Nes aš nebe ten jau esu.
Gimtinės analogas „Aras“
Kalnai ten dainavo, upeliai klegėjo
Šaly, kurioje aš gimiau.
Pušelės kaip rūtos, lingavo nuo vėjo
Ir kilo aukščiau, vis aukščiau.
Kaip būdavo gera po liepom šakotom
Pavargusią galvą priglaust
Ar rytą auksinį palaukėm rasotom
Nubrist ligi žydro dangaus.
Ir šiandien tie patys kalneliai dainuoja,
Ir šiandien ten gera, šviesu…
Tie patys upeliai, šilai, uogienojai,
Tik aš nebe ten jau esu.
Pašautas kaip paukštis, kaip sužeistas aras
Po svetimą kraštą plakuos
Ir vieno tetrokštu, o Viešpatie geras,
Numirt bent gimtinės laukuos!…
Taip dainuoja ansamblis „Sūduvietis“:
Kaip aras pašautas ir blaškomas vėjo
Toli nuo Tėvynės randuos.
Tik vieno maldauju, o Viešpatie geras,
Leisk numirt bent Tėvynės laukuos.
Kaip būdavo gera po liepom šakotom
Nuvargusią galvą priglaust
Ar rytą auksinį rasotom palaukėm
Nubrist ligi pačio dangaus.
Upeliai tekėjo, miškeliai šlamėjo,
Kur aš mažutėlis gimiau;
Tie patys upeliai, miškai uogienojai,
Tik mes nebe tie, nebe tie.