„Varpas“ | 2015 (8)
Tragiško likimo poetui ir filosofui Mindaugui Tomoniui (slp. Tomas Kuršys) rugpjūčio 28 d. būtų sukakę 75 metai. M. Tomonis buvo ne vien mokslininkas, inžinierius, bet taip pat gilus mąstytojas, tiesos ieškotojas, labai kūrybingas, plačių užmojų poetas. Jo kūnas rastas 1975 m. lapkričio 5 d. ant geležinkelio bėgių ties Rasų kapinėmis Vilniuje, jam anuomet tebuvo 35 metai…
Oficialiai buvo teigiama, kad poetas nusižudė, tačiau daugelis jo aplinkos žmonių teigė ir teigia, kad tai buvo sovietų represinių struktūrų organizuota žmogžudystė.
Poetas ir filosofas, dirbęs paminklų restauratoriumi, 1974 m. atsisakė ištirti Kryžkalnio paminklo sovietinei armijai būklę, vėliau laiške LKP CK rašė nepripažįstąs sovietų valdžios Lietuvoje, reikalavo atkurti Nepriklausomybę.
Sovietų valdžia prieš poetą ėmėsi įprastų priemonių – M.Tomonį uždarė į psichiatrijos ligoninę, kur „tarybinių psichiatrų“ metodais mėginta sugriauti asmenybę. Po keturių mėnesių kankinimų poetas buvo išleistas į laisvę.
1975 metų kovo mėnesį Ateizmo muziejaus atsiliepimų knygoje Mindaugas Tomonis paliko įrašą: „Baimės valdoma visuomenė visuomet amorali, todėl panašiems reiškiniams mūsų liaudies labui reikia užkirsti kelią… Ateitis priklauso Tiesai. Todėl tikimės, jog visi, kurie dar nepajuto dvasinio atsinaujinimo būtinybės, susimąstys apie tai ir prisijungs prie tų, kurie visą gyvenimą gyveno dorai, Tiesoje, arba jau suprato amžinojo dvasinio atsinaujinimo būtinybę. Tegu visus – tikinčius ir netikinčius – vienija vienas Dievas – Tiesa“.
Čia pateikiamas dokumentas, kuris iš tarnybinio pareiškimo virto svarbiu pasipriešinimo istorijos liudijimu. Po jo įteikimo M. Tomonis buvo atleistas iš darbo, o netrukus uždarytas į psichiatrinę ligoninę.
Paminklų konservavimo instituto Direktoriui
PKI chemijos laboratorijos vyr. moksl. bendradarbio M. Tomonio
P a s i a i š k i n i m a sŠ. m. balandžio 5 d. nenuvykau į komandiruotę apžiūrėti Kryžkalnyje stovinčio monumento Raudonajai armijai – Lietuvos išvaduotojai dėl priežasčių, nepriklausančių PKI vidaus kompetencijai: nepripažįstu dabartinio Lietuvos statuso. Mano giliu įsitikinimu, kiekvienas sąmoningas pilietis privalo visu savo gyvenimu siekti, kad, pažangos labui, būtų taisomos tiek kiekvieno asmeniškos, tiek ir visos valstybės mastu padarytos klaidos. Nepasmerkus ir pilnai neįsisąmoninus praeities klaidų, neįmanoma kurti ateities.
Prie visiškai arba dalinai neatitaisytų svarbiausių asmens kulto laikotarpio klaidų priskiriu:
1. Masinius nekaltų piliečių trėmimus;
2. Pabaltijo valstybių įjungimą į buvusios Rusijos imperijos sudėtyje esančią federaciją tokiu metu, kai visame pasaulyje nepaprastai sustiprėjo tautų pilnaverčio kultūrinio valstybingumo siekimas.
Prisidėti prie Lietuvos valstybingumą panaikinusių ir sukėlusių tiek neteisybės įvykių įamžinimo laikau neįmanoma. Pagerbti bendras su kaimyninėmis tautomis kovas prieš vokiškąjį fašizmą, restauruojant bei konservuojant šiam tikslui statomus paminklus, sutinku tik tada, kai bus visiškai garantuota:
1. Svarbiausiose masinio nekaltų piliečių žuvimo dėl vadinamojo „asmens kulto“ vietose bus pastatyti memorialiniai paminklai, parodantys mūsų visuo¬menės kultūringumą, žmogaus gerbimą, dorumą.
2. Konstitucijoje garantuojama (kol kas formaliai) apsisprendimo laisvė bus įteisinta papildomu įstatymu, numatančiu jos įgyvendinimo mechanizmą, t.y., visaliaudinių referendumų periodiškumą kiekvienoje respublikoje. Pabaltijo, o taip pat ir kitos, jeigu jų gyventojai to norėtų, respublikos turi atgauti tikrą pilnavertišką valstybingumą, tokią pačią kultūrinę – ekonominę nepriklausomybę, kokią turi likusios socialistinės nacijos.
3. Bus panaikinta naujo asmenybės kulto laikotarpio atsiradimo grėsmė. Tai pasiekiama įvedus daugiapartinę sistemą, t.y. leidus įkurti socialdemokratų, krikščionių demokratų ir kt. partijas su atitinkamais spaudos organais, įgyvendinus tikrai demokratiškus rinkimus, leidžiančius sumažinti įtaką tos partijos, kuri nusikalto liaudies interesams. Šios priemonės padidintų valstybių valdymo socializmo rėmuose demokratiškumą ir efektyvumą.
Pasaulinis pažangos procesas reikalauja nuolatinio socialistinių šalių bendrijos demokratėjimo, spartaus žengimo į priekį visose gyvenimo srityse. Nebus įmanoma įgyvendinti visuotinės socialistinės – komunistinės visuomenės idealo, jei šią santvarką sukūrusios valstybės neturės didelio autoriteto, negarsės visame pasaulyje žmogaus teisių gerbimu, tolerancija skirtingoms nuomonėms, rūpestingu atsižvelgimu į jas, kilnumu ir teisingumu.
1974-IV-5, (parašas).
Algirdas Patackas yra pasakojęs, kad 1975 m. lapkričio 3 d. buvo susitikęs su Mindaugu, kalbėjosi su juo, bet Mindaugas tikrai nesakė, kad gyvenimas jam yra pilkas ir niūrus. A. Patackas teigė, kad jeigu Mindaugui būtų diagnozuotas galvos vėžys, jis apie tai jam būtų pasakęs. Kadangi Mindaugas buvo labai religingas ir tikintis, tai, A. Patacko manymu, jis negalėjo nusižudyti.
Traukinio Nr. 74 mašinisto padėjėjas Juzefovič paaiškino, kad 940 km 5 pikete pastebėjo gulintį ant kelio žmogų, kuris galvą buvo padėjęs ant kairiojo bėgio.
Tarp Paminklų konservavimo instituto restauratorių seniai kalbama, kad apie a.a. disidentą M.Tomonį KGB ataskaitas rašė jaunasis Gediminas Kirkilas – neva yra mačiusių ant jo darbo stalo nebaigtus rašyti skundus. Negrąžina Maskva slaptųjų archyvų, nėra šimtaprocentinių įrodymų šioms ar panašioms istorijoms patvirtint ar paneigti. Tačiau yra faktas, kad Kirkilas, šešerius metus dirbęs tarp patriotų, pasuko į priešingą pusę – per aukštąją partinę mokyklą nušuoliavo į CK ir tapo vieninteliu Lietuvoje restauratoriumi, turinčiu aukštąjį partinį išsilavinimą.
Nėra archyvų, nėra ir šimtaprocentinių įrodymų, kad Tomonis buvo specialiai KGB pastumtas po traukiniu (sovietų valdžia tai vadino savižudybe), bet yra faktas, kad jis buvo ypač pavojingas drausmingai išrikiuotų spaliukų, pionierių, komjaunuolių ir komunistų sistemai: po viešų valstybinės ir religinės laisvės, žmogaus teisių reikalavimų dukart uždarytas „pergydymui“ į psichiatrinę, kol galiausiai 35-erių rastas ant traukinio bėgių. Nėra šimtaprocentinių įrodymų, kad baltistikos profesorius Jonas Kazlauskas buvo KGB nustumtas į Nerį, kad Helsinkio grupės narys kunigas Bronius Laurinavičius sankryžoje buvo pastumtas po sunkvežimiu, kad „Katalikų Bažnyčios kronikos“ kūrėjas kun. Juozas Zdebskis buvo nužudytas autokatastrofoje su pienovežiu, bet yra faktas, jog visi jie buvo labai pavojingi tuometinei sistemai, kad jų žūties bylas ženklina KGB braižas – nusikaltėlių neišaiškinamumas. Kaip ir nepaneigiamas faktas tai, kad ir šiandien pavojingiausieji nūdienos Rusijos kuriamai sistemai arba neaiškiomis aplinkybėmis išnyksta fiziškai, kaip Pociūnas, Politkovskaja, Litvinenka, Starovojtova, Nemcovas, arba neutralizuojami šmeižtais ar kalėjimu.
M.Tamonio mirtį tebegaubia paslapties šydas. Reikia tikėti, kad tiesa kažkada vis tiek išaiškės.