Demokratija pripažįsta daugumos valią, kuria ir remiasi demokratinis valdymas. Daugumos valia gali prieštarauti Dekalogui, gali būti bloga, į tai demokratijos mechanizmas nereaguoja, jis vertina ne valios kokybę, o valią išreiškiančiųjų kiekybę, jos daugumą – aritmetinę balsų sumą.
Demokratijos mechanizmas nevertina tautos, piliečių tautybės. Ši demokratijos yda dėl kitataučių imigracijos ir tautiečių emigracijos kelia grėsmę mažų tautų ir jų valstybių būčiai. Demokratiniuose rinkimuose į atstovaujančias valdžias renkamiesiems nėra kilmės, išsilavinimo, lojalumo valstybei cenzo reikalavimų. Tarkime, buvęs kolaborantas gali būti renkamas į aukščiausią valdžią, svarbu, kad jis savo buvusį kolaboravimą viešai paskelbtų.
Demokratija didžiausia savo vertybe laiko žmogaus laisvę, kuri apibrėžiama nuostata: viskas, kas neprieštarauja įstatymui, – leistina. Tačiau jei draudimai priimami daugumos valia, kuri gali būti ir bloga, gali atsitikti taip (jau atsitinka), kad blogi dalykai nebus draudžiami (azartiniai lošimai, naminės degtinės gamyba, prostitucija). Daugumos valia amžinosios vertybės gali būti pakeistos vienadienėmis, iškreipta vertybinė piliečių mąstysena.
Antanas Maceina įžvelgė tris europiečio dvasios struktūras: krikščioniškąją (Dievo dvasia), prometėjiškąją (Žmogaus dvasia) ir buržuaziškąją (Žemės dvasia). Krikščioniškajai ir prometėjiškajai dvasioms būdingos amžinosios ir bendražmogiškosios vertybės, o buržuaziškoji dvasia visas vertybes matuoja turtu, pinigais ir malonumais, be skrupulų tikrąsias vertybes į juos iškeičianti. Deja, mūsų jaunoje, trapioje demokratinėje valstybėje vyrauja buržuaziškoji dvasia. Nors sovietai neva kovojo su buržuazija, tačiau ta kova buvo nukreipta į turtingųjų luomą, o buržuaziškoji dvasia, siekiu „iš kiekvieno – pagal sugebėjimus, kiekvienam – pagal poreikius“ buvo skatinama.
Jei demokratijai ir demokratiniam valdymui būdingos tokios ydos ir grimasos, o, kaip tvirtina pasaulinė patirtis, nieko geresnio neįmanoma sugalvoti, gal įmanoma tą demokratijos mechanizmą įvaldyti ir suvaldyti, ydų atsikratyti?
Valstybė yra organizmas, kurį sudaro ne amorfinė žmonių masė, kaip neseniai buvo (paklusni kompartijai liaudis, minia), o organizuota, prisiėmusi pareigas ir atsakomybę valstybei pilietinė visuomenė. Nuo tos visuomenės dorovės, kultūros lygio, civilizacijos laipsnio, pareigos ir atsakomybės jausmo įsitvirtinimo priklauso pačios demokratijos, demokratinio valdymo kokybė.
Vaizdžiai tariant, kad ir kiek tobulintume, kad ir kaip gerai parengtume kombainą javapjūtei, jei jo šeimininkas (visuomenė) moka tik dalgį valdyti, kombainas neveiks, iš jo naudos neturėsime. Vadinasi, demokratijai ir demokratiniam valdymui reikia išugdyti ir sutelkti bendram tikslui visuomenę. Tas bendras tikslas – valstybė. Kurti ir tvirtinti valstybę gali tik aktyvi, sąmoninga, politinėje veikloje dalyvaujanti visuomenė.
Valstybė yra organizmas, kurį sudaro ne amorfinė žmonių masė, kaip neseniai buvo (paklusni kompartijai liaudis, minia), o organizuota, prisiėmusi pareigas ir atsakomybę valstybei pilietinė visuomenė. Nuo tos visuomenės dorovės, kultūros lygio, civilizacijos laipsnio, pareigos ir atsakomybės jausmo įsitvirtinimo priklauso pačios demokratijos, demokratinio valdymo kokybė.
Vaizdžiai tariant, kad ir kiek tobulintume, kad ir kaip gerai parengtume kombainą javapjūtei, jei jo šeimininkas (visuomenė) moka tik dalgį valdyti, kombainas neveiks, iš jo naudos neturėsime. Vadinasi, demokratijai ir demokratiniam valdymui reikia išugdyti ir sutelkti bendram tikslui visuomenę. Tas bendras tikslas – valstybė. Kurti ir tvirtinti valstybę gali tik aktyvi, sąmoninga, politinėje veikloje dalyvaujanti visuomenė.
Kas yra politika ir ką turime laikyti politine veikla?
Kaip jau minėta, valstybę sudaro pilietinė visuomenė, o ne jos valdžia (valdžia išrenkama – nusamdoma tarnauti pilietinei visuomenei), todėl visuomeninė veikla, susijusi su valstybės reikalų tvarkymu, yra politinė veikla, o susipratęs pilietis yra politikas.
Klysta ir klaidina tie, kurie politiką laiko Seimo narių, valstybės institucijų darbuotojų, diplomatų nuosavybe. Aukščiausios kokybės politiką vykdo Bažnyčia, nes ji ugdo valstybės pagrindą ir turinį – pilietį, pilietinę visuomenę. Klysta ir klaidina tie, kurie teigia, kad Bažnyčia yra atskirta nuo politikos. Bažnyčios valdymas yra atskirtas nuo valstybės valdymo, o Bažnyčia, jos nariai nėra ir negali būti atskirti nuo valstybės, taigi ir – nuo politikos. Jei mokinys sodina medį valstybei pagražinti – politika, jei karys saugo valstybinį objektą – politika, jei policininkas sutramdo tvarkos pažeidėją – politika, jei kunigas iš sakyklos moko dorai elgtis – politika … visur politika.
Piliečio nušalinimas nuo politikos prilygtų jo išpilietinimui. Daugelis mena neseną atsitikimą, kai mūsų kariuomenės vadas generolas Jonas Kronkaitis Amerikoje viešai kalbėjo apie mūsų valstybės reikalus. Lietuvoje save laikantys rimtais politikais seimūnai socialdemokratai pakėlė triukšmą: generolas kišasi į politiką! Jei generolas būtų buvęs ne Lietuvos, o, tarkim, Rusijos pilietis, toks triukšmas nebūtų sukeltas (iš kinkų drebėjimo), o čia lietuvis pasikėsino į seimūnų „nuosavybę“! Garbė generolui ir tikriems piliečiams, kad seimūnams parodė jų politinį neišprusimą, teises ir vietą.
Išsivadavusiose iš sovietinio jungo šalyse požiūris į politiką tebėra iškreiptas: visuomenė mena laikus, kai „už politiką“ trėmė, kalino, žudė. Todėl daugelis nuo politikos šalinasi, atsiriboja, o į valdžias todėl dažnai pakliūna ne visuomenės tarnai, o politiniai verteivos, visuomenės išnaudotojai. Reikia įsisąmoninti, kad politinė veikla nei asmenims, nei organizacijoms Lietuvoje nėra draudžiama, o nesusipratimai kyla dėl politinės ir partinės veiklos painiojimo (daugelyje institucijų uždrausta partinė veikla).