Vadovaujantis komunistine ideologija, kurios neatskiriama dalis buvo ateizmas, sovietmečiu buvo griaunamos ar sandėliais paverčiamos bažnyčios. Bažnyčios hierarchai, eiliniai dvasiškiai ir pasaulietiškas krikščioniškas elitas buvo persekiojami, šviečiamoji ir ugdomoji Bažnyčios veikla nuvaryta į pogrindį, krikščioniškoji spauda uždrausta. Lietuvoje Bažnyčia patyrė nuostolius, kuriuos dabar atspindi smukusi visuomenės dorovė, iškreipta ar sužlugdyta moralė. Žudymai, nusižudymai, plėšikavimai, vagystės, kvaišinimasis alkoholiu ir narkotikais, palaidas nesantuokinis gyvenimas, amžinųjų vertybių niekinimas įgijo mastą, kuris jau kėsinasi į tautos būtį, kelia akivaizdžią grėsmę jos išlikimui.
Jei sovietmečiu Lietuvos valstybines institucijas, partizaninį pasipriešinimą pavyko sunaikinti, tai Bažnyčia niekinama, prievartaujama, žlugdoma nepasidavė, kovojo su ateistine propaganda, krikštijo, katekizavo, teikė sakramentus, pogrindyje leisdama spaudą, beldėsi į pasaulio sąžinę. Bažnyčia neteko ir iškiliausių jos rėmėjų pasauliečių, religijos filosofų, katalikiškų vaikų ir jaunimo organizacijų kūrėjų ir vadovų. Kaip mūsų dienomis reikalingi Juozas Eretas, Pranas Dovydaitis, Stasys Šalkauskis, Antanas Maceina, Karolis Dineika! Deja, tie žiburiai užgeso, o juos pakeitė marksistinės filosofijos ,,šviesoje“ ugdyti profesoriai, habilituoti daktarai.
Krikščionybė istorijoje patyrė įvairias išorines ir vidines negandas, netektis, tačiau kovojo, gynė amžinąsias vertybes, nešė Tikėjimą, Viltį, Meilę. Lietuvoje okupacijos metais Bažnyčia ėjo išvien su ginkluotu ir politiniu pasipriešinimu okupacijai, puoselėjo laisvės ir nepriklausomybės viltį. Deja, atgavus nepriklausomybę, okupacijai pasitraukus, kai Bažnyčios žodis ir veiksmai yra itin reikalingi, ji atsidūrė politikos šešėlyje. Iškilūs dvasininkai patriotai buvo ignoruojami, jiems priekaištaujama už politinius pamokslus, todėl iškeliami į atokesnes, mažesnes parapijas ar pavedama mažiau visuomenei įtakinga veikla. Ar ne už politiką, už nuoširdų rūpestį tautos ir valstybės reikalais iš didmiesčių, iš didesnių tikinčiųjų bendruomenių buvo išstumti (ištremti) Jonas Kastytis Matulionis, Alfonsas Svarinskas, Algimantas Keina, Petras Dumbliauskas?
Bažnyčia nėra atskirta nuo valstybės, – atskirtas Bažnyčios valdymas. Ji nėra atskirta ir nuo pilietinės visuomenės, kuri sudaro valstybę, ji veikia valstybėje, dvasininkai yra pilietinės visuomenės nariai, vykdo ir pilietines pareigas. Demokratinėje valstybėje išgrynintos politikos, kurioje galėtų dalyvauti tik partijos ar tik tam tikros institucijos, nėra. Visi piliečiai gali ir dalyvauja politikoje (valstybės reikalų tvarkyme), piliečių depolitizavimas prilygtų jų išpilietinimui. Sielovadinė Bažnyčios veikla taip pat yra politika, aukščiausios prabos politika, nes Bažnyčia ugdo pilietį, valstybės pagrindą ir turinį, rūpinasi jo dorove. Iš Lietuvos praeities žinome, kad dvasininkai buvo laisvės šaukliai, jei reikėjo ją ginti, net ėmė ginklą į rankas, aktyviai dalyvavo valstybės kūrime. Jų parašus randame ant 1918 metų Nepriklausomybės Akto. Nuo politikos nesišalino iškilūs dvasininkai Motiejus Valančius, Maironis, Mykolas Krupavičius, Juozas Tumas-Vaižgantas, Adomas Jakštas, Vladas Jurgutis ir daug kitų. Jų politika buvo morali politika.
Ką apie Bažnyčios dalyvavimą politikoje kalba iškilūs šių dienų dvasininkai bei pasauliečiai?
Vienas gerbiamiausių katalikų teologų ir vienas iš buvusių galimų kandidatų į Popiežiaus sostą Milano kardinolas K. M. Martinis 1999 metais šv. Ambroziejaus dienos proga kalbėjo: ,,Politinė tinginystė ir palaidumas – štai paslėptas blogis, štai slaptas visur esantis virusas, persekiojantis visuomenę, netrukus įžengsiančią į trečiąjį tūkstantmetį… Pakanka būti patagonistinių politinių grupuočių šešėlyje. Turite tapti drąsių ir neeilinių sprendimų veikėjais“.
Pats Popiežius Jonas Paulius II nesišalinęs nuo politikos, teigė, kad Bažnyčia negali atsisakyti dalyvauti krašto gyvenime. Lietuvių katalikų mokslų akademijos narys ir garbės akademikas, Amerikos lietuvių rašytojų sąjungos garbės narys profesorius Juozas Eretas šalinimąsi nuo politikos laikė dviguba kalte: ,,Krikščioniškos valstybės kūrimas yra taipgi moralinė pareiga. Kas šalinasi nuo savo politinės pareigos, tas bendradarbiauja nusikaltime, kad gėris, kuris jo dalyvavimu galėjo būti padarytas, nebuvo atliktas ir dėl to toks dvigubai kaltas dėl blogio, kuris dėl jo abejingumo atsirado valstybėje“(,,Mano pasaulėžiūra“, Čikaga, 1958).
Kaip apaštalavimas yra ne tik dvasininkų, bet ir pasauliečių priedermė, taip pasaulietiškuose reikaluose, taigi ir politikoje, dvasininkų vaidmuo yra itin reikšmingas, todėl dalyvavimas joje yra būtinas. Tiesus, aiškus Bažnyčios žodis turėtų pasiekti ne tik kiekvieną bažnytinės bendruomenės eilinį narį, bet ir politikus, kurie priima įstatymus ir sprendimus, liečiančius tautos ir valstybės būtį. Tariamas Bažnyčios romumas, ,,santarvė“ su valdžiomis ar tūnojimas visuomeniniame gyvenime atveria erdvę blogiui, nežabotam liberalizmui, leidimui vakarykštiems Bažnyčios prievartautojams ir niekintojams sauvaliauti.
Krikščioniškos valstybės kūrimas ir tvirtinimas skatina pasauliečius ir dvasininkus vienyti pastangas, būti aktyviais politikais.
Jei partinėje veikloje dvasininkams dalyvauti nedera, tai politinėje – būtina.