Mename 1940-uosius kai griaudėjo galinga melo industrinė propaganda apie „demokratiškiausią tarybinę santvarką pasaulyje“, apie „galingiausią Raudonąją armiją“, kuri buvo autuota, šimtasūlė ir alkana, per spalinių švenčių paradą, palyginus su mūsų kariais, atrodė apgailėtinai, tačiau buvo tarybinė.
Dėl žodžių tarybinis (ė), šiuo rašinuku kreipiuosi į istoriką, žurnalistą Virginijų Savukyną bei kitus žurnalistus, intelektualus.
Man, kaip Lietuvos piliečiui, įdomios Jūsų laidos istorinėmis temomis, žurnalistiniai pokalbiai su rašytojais ar kitais intelektualais, Jūs komentarais per radiją ir televiziją šiek tiek skiriatės nuo žurnalistų plejados pookupacinėje Lietuvos erdvėje, bet ne visur. Visi žurnalistai, ypač minėdami Lietuvos radijo 90-metį išskirtinai pabrėžia, kad okupacijos nebuvo. Buvo tarpukario Lietuvos radijas, buvo tarybinis (tarybinis, sovietinis terminas suponuoja, kad valstybės valdymo aparatas buvo žmonių renkamas) radijas, buvo guvūs, akyli žurnalistai nuolankiai tarnavo sistemai, buvo linksmi, patenkinti savimi ir sistema. (Galit atgaminti, bet kurią laidą ir pasiklausyti). Kokia atmosfera buvo už radijo studijos, jiems nė motais.
Jūsų laidose okupacijos nebuvo, nes Jūs jos neminite. Istorikui aiškiau negu aišku, politinė valstybės valdymo sistema: demokratinė ar diktatūrinė? Tuo labiau, kas tos „tarybos“, ne tik diktatūrinėj, bet diktatūrinėj-teroristinėj Rusijos valdymo sistemoj. Tai nuožmus informacinis karas prieš savus piliečius ir užsieniečius: bei svojich čtob čiužyje bojalis (mušk savus, kad svetimi bijotų). Jūs vengiate kalbėti apie okupacinių laikų istorinius detektyvus, nors tie laikai mums svarbesni nei mindauginiai.
Pokalbyje su rašytoju Herkumi Kunčiumi prisilietėte per J. Marcinkevičiaus kūrybą prie genocidinio mūsų tautos ir valstybės tarpsnio. Pokalbyje rašytojas išreiškė mankurtinį užmaršumą mūsų tautos, genocido krauju šventintam, istorijos tarpsniui ir tų laikų rašytojams ir kitiems viešiesiems veikėjams, veiklos tuo metu. Justino Marcinkevičiaus (Lietuviškoji tarybinė enciklopedija Vilnius,1981 m. 7 t. 238 psl. […] „liet. taryb. rašytojas, LTSR nusipelnęs meno veikėjas (1975), LTSR liaudies poetas (1978) TSKP narys (1957)[…] 1961–63 kandidatas į LKP CK narius. […] poema „Dvidešimtas pavasaris“ 1956; LTSR resp. premija 1957; inscenizacija 1958 parodytas studentijos pasaulėžiūros formavimasis pokario metais, keliamos ideologinio apsisprendimo problemos. […] „Pušis kuri juokėsi“ (1961) pavaizduotas jauno inteligento moralinis ir ideologinis brendimas […]). Vadinasi, J. Marcinkevičius, okupacijos metais (1953–1980), pataikaudamas okupaciniam režimui, melagingai vaizdavo įbaudžiavintos ūkininkijos, studentijos, kitos inteligentijos paklusimą rusiškam terorui ir baudžiavai. Tuo pačiu jis mums neteisėtai, be mūsų sutikimo, atstovavo viešoje okupacinėje, tiek ir tarptautinėje, erdvėje („Pušis kuri juokėsi“ ir kt. veikalai išversti į anglų, vokiečių ir kt. kalbas. Ten pat.). Tokių asmenų biografijos, kaip ir visų kitų viešų asmenų, yra vieša visuomenės nuosavybė, be išimčių prieinama visiems. Viešumas – ne bausmė, tik parodo, principingo žmogaus ar chameleono būta. Beje, jau tada J. Marcinkevičius „nepastebėjo“, kad okupantai deportavo iš Lietuvos įkalinę ir amžinajai tremčiai 300 000 lietuvių, sunaikinta 400 000 ūkių ir įbaudžiavinta apie 2,0 mln. ūkininkų paverčiant juos neapmokama darbo jėga okupantų naudai.
Verta pasidomėti, kuo užsiėmė tie veikėjai tremčių „VESNA“ ir „PRIBOJ“ metu?
1948 m. kovo 22–24d. iš Lietuvos buvo ištremtos 11 107 šeimos. Bendras ištremtų asmenų skaičius – 40 002 žmonės. Tarp jų buvo 20 000 vaikų.
Koks smogiamasis kontingentas vykdė šią teroristinę-genocidinę operaciją? (LYA. Delo arch.N 17 s materialami po delu „Priboj“ Kaišiadorskogo uezda 1949 g. gor. Kaišiadorys. Arba „Lietuvos aidas“ Nr. 33 | 2002 02 09. „Aktualijos“)
Be abejonės, visi tuometiniai komjaunuoliai, KPSS nariai. Tokia buvo jų nuostata, kurią jie nuoširdžiai vykdė. Mums rūpi, ką veikė šių genocidinių akcijų metu J. Marcinkevičius ir kiti „garbūs“ tuometiniai KPSS, komjaunuoliai-rašytojai, dėstytojai, kiti veikėjai? Buvo jie smogikų komandose ar ne? Jei ir nebuvo smogikais, bet buvo genocido vykdytojų ideologais. Berods, tuomet Lietuvoj buvo 104 valsčiai. Trėmimo metu, kiekviename valsčiuje nušaudavo 2–3 tremiamuosius. Per visą šalį susidarydavo šimtai žuvusiųjų.
Štai, žurnaliste, Jums tema, dar vienas mūsų istorijos, detektyvas, ir tai dar ne viskas.
Kaip tik po tų tremčių dingo visi Lietuvos ūkininkai, su jų valdoma žeme, trobesiais, kitu turtu. Tarsi juos vėjas nupūtė. Kur dingo ūkininkai, jų šeimos, žemė, ūkiai, kitas turtas? Vėl detektyvas? Sunkesnis, painesnis nei prieš tai, bet vertas ypatingo dėmesio. Tuomet (1948–53) okupantų kariuomenės ir kolaborantų, įvykdyti teroristiniai-genocidiniai veiksmai prieš okupuotos Lietuvos valstybės pagrindinę gyventojų dalį – ūkininkus su beveik 4 mln. ha nuosavos žemės ir 400 000 ūkių (viensėdijų) bei jų gynybines pajėgas: LLKS Tarybos struktūras, susidedančias iš „Kalnų“, „Nemuno“ ir „Jūros“ sričių, apjungiančių karių-savanorių apygardines ir žemesniąsias struktūras, jas sutrikdė ir galutinai sunaikino. Paėmė nelaisvėn ir sunaikino pogrindyje išrinktą Lietuvos prezidentą J. Žemaitį-Vytautą.
Grįžkime prie Jūsų pastarųjų temų televizijoje su „tarybine santvarka, tarybiniais laikais“.
Lietuvių kalbos žodynas XV t. 859 psl. 1. tarybinis 1. <...> kurio valstybinės valdžios organai yra tarybos: Tarybinė santvarka. Tarybinėse respublikose gyvena daugelio tautybių žmonės. 2. Priklausantis Tarybų Sąjungai (joje esantis, gyvenantis ir pan. <...>.
Matote, istorike, žurnaliste Jūsų detektyvuose mes dar tebepriklausome Tarybų Sąjungai (joje esantis, gyvenantis). Ne tik Jūsų, bet ir viso radijo 90-mečio žurnalistų laidose mes „tebegyvename, esame Tarybų Sąjungoj“. Ne tik žurnalistai, bet visas Radijas ir Televizija „tebegyvename, esame Tarybų Sąjungoj“ (bet kurią jų laidą galima atsiversti ir pasiklausyti, pasiskaityti).
Žinoma, tas malonus ausiai (ir širdžiai) „tarybinis“ Jums plačiai atvėrė kelius į bekonkurencinę karjerą, nes 52 000 vaikų iš Lietuvos elitinio genofondo, okupantai, talkinant kolaborantams, ištrėmė. Trečdalį jų sunaikino. Daliai jų, paleckių-sniečkų pastangomis, uždraudė grįžti į Lietuvą. Apie negimusius net nekalbama: 20 000 žuvusių nuo 16 iki 30 m. ir 100 000 sunaikintų kalėjimuose ir tremtyse kalba tik „Rūpintojėlis negimusiems“ prie Domeikavos „Kankinių“ šventovės. Jie gimdymo galią prarado kartu su gyvybe, kurią išplėšė okupantų teroristai. Kita pusė gimdė, o jų vaikai gavo ne tremtį, bet tarybinį išsilavinimą. Ta kartos dalis turėjo ir tebeturi bekonkurencinius kelius „tarybinei“ karjerai. Todėl ir tebesaugote Jums duotas relikvijas. Viena iš tų relikvijų okupantų inkorporuotas propagandinis žodynas, palaikantis jų melagingą dvasią. Propagandinis žodynas Jūsų laidose gausus, pvz., apie Žemaitijoje okupantų raketinę bazę nė žodelio apie okupaciją ar okupantus, o Jūsų pasitelktas saldofonas-jefreitorius tarnavo „svetimoj“ kariuomenėj. Lietuvių kalbos žodynas XIV t. 319–320 psl. 1. […] svetimas priklausantis kitam, ne savas […] svetimi dūmai akis graužia. Svetima dvasia dvokia. […]. Svetima kariuomenė žinoma, ne okupacinė, nors ir dvokianti. Jūs ir saldafonas – J. Marcinkevičiaus žmonės: vienas iš „Dvidešimties pavasarių“, kitas iš „Pušis kuri juokėsi“. Savo ideologinį sąmonėjimą parodote per istorijos vertinimo žodyną, tvirtindami, kad okupacijos nebuvo, buvo įvardintasis „tarybinis laikmetis“. J. Marcinkevičius gyveno okupuotos Lietuvos teroristinio genocido laikmečiu, savo kūriniais ir priklausymu genocidą vykdančiom organizacijoms išreiškė savo poziciją ir ją įrašė į savo biografiją, kuri atsispindi enciklopedijose, kituose leidiniuose.
Nerija Putinaitė su „Nugenėta pušimi“ pamėgino įsiterpti į šiuolaikinį „moralinį“ liūną, bet gavo „per nagučius“ . Koks moralistas smogė į paširdžius, šiai filosofei ir dėstytojai, bandžiusiai pasakyti tiesą? Ogi taip pat genėtojas, Pakaunėje „nugenėjęs“ porą smetoninių karininkų. Už tai „bičiulių“ paaukštintas iki pirmininko pavaduotojo ir ministro. Vadinasi, tokia mūsų šiuolaikinė moralė, į ją kištis nevalia.
Nors ir kaip saldofonas piktinasi, kad ta biografija minima, bet jau niekas praeities, ypač nusikalstamų biografijų, pakeisti negali. Pas saldafoną į slaptą kabinetą įėjo SSRS GRU vadas, generolas, bet neišėjo. Matyt, tebesaugo jo okupacinį leksikoną. Pirmas Vilniaus meras, lietuvis, ėmė ir nuvertė nuo tilto to generolo saugomus balvonus. Matot, kas atsitiko liberalams. Patirtį reikėtų įvertinti ir žurnalistams, nes neteksit privilegijų pas generolą.
Reiktų priminti, kad ir Jūs rašote savo viešą biografiją. Ar būsimos kartos Jūsų biografijomis didžiuosis? Ar jas ištiks J. Marcinkevičiaus kartos lemtis?
Manau, visiems reiktų pamastyti, ar nepažeidžiama mūsų tautos savigarba, jos moralinis stuburas, visuotinai naudojant okupantų ginklu įdiegtą genocidinį leksikoną? Gal tai tarybinis kvietimas būti Tarybų Sąjungoj, vėžio sindromas jau pasiligojusiame tautos kūne? Tai Jūsų atsakomybė prieš visuomenę, kuriai pateikiate savo kūrybą.