Avys ir kuolas
Rišama avis prie kuolo priprato
Ir ganėsi taip daugelį metų.
Prigimdė ėriukų, kelios kartos jų rados,
Bet ir tie kuolą tarsi stabą tematė.
Praeivis avelę nuo kuolo paleido –
Lai ganosi pievoj nauja avių banda.
Bet nuo kuolo nutolti avelės nepuolė;
Seno įpročio visos laikėsi uoliai.
Šeimininkas tą kuolą iš žemės ištraukė –
Lai sklinda avelės po platųjį lauką.
Švelniavilnės laisvės niekad nepatyrę,
Netolo, o sukos aplink kuolo skylę.
– – –
Ar suvoki, žmogau, blogo įpročio galią,
Kad elgiesi dažnai, kaip anoji avelė;
Nors kuolas ištrauktas ir virvė prapuolė,
Už virvę, už kuolą ir skylę balsuoji?
Gegutė ir devynbalsė
Kukuot kimiu balsu gegutei pabodo,
Devynbalsę išgirdus gilumoje sodo,
Savo vaikus sumanė išmokyt giesmės,
Nors reiktų netekti savos prigimties.
Devynbalsės lizdely kai rados kiaušiniai,
Gegutė nutaikius savą dėjo tyliai.
Patikli giesmininkė klastos nepažino,
Tausojo, perėjo, maitino mažylius.
Vienas iš jauniklių labai greit įmito,
Išmėtė mažylius kaip koks parazitas.
Vargšė giesmininkė vienturtį augino,
Kol gegutė skristi draugėn pavadino.
Tačiau gegužiukas balso nepakeitęs,
Ne prie giesmininkės, prie motinos taikės;
Vienodai plunksnavos, vienodai kukavo,
Ir elgės vienodai pagal prigimtį savo.
– – –
Kartais į draugiją klastūnas atklydęs,
Prisiplaka veikiai kaip tikras dalyvis.
Tačiau toks veikėjas per klastą užgimęs,
Dažniausiai suardo ir pačią draugiją.