1919 metais pasaulinio garso poetas, Lietuvos atstovas Prancūzijoje Oskaras Milašius, skaitydamas paskaitą Geografijos draugijoje Paryžiuje, kreipėsi į klausytojus: ,,Taip, Vakarų moterys ir vyrai, aš kalbu apie senąją jūsų tėvynę. Taip, indoeuropiečių rasės sūnūs ir dukros, aš kalbu apie jūsų lopšį. Nes Lietuva – tokia miglota jūsų vaizduotėje – yra seniausia ir gryniausia liekana tos rasės, kuri, praeities tamsoje nusileidusi iš šventos vietos, vardu Pamyras, pasklido šaltos ir laukinės Europos giriose ir lygumose“. O keliautojas, antropologas Antanas Poška, nagrinėjęs ir vertęs iš sanskrito į lietuvių kalbą indų vedas, siekia dar toliau – už Pamyro. Vedose tyrinėtojas išskaitė, kad kuomet ,,vandenys ėmė akmenėti“ (užėjo ledynmetis“), mūsų protėviai traukėsi į pietus, pasiekė Šiaurės Indiją, Himalajus. Pagal gausius lietuviškos kilmės vietovardžius įvairiose šalyse A. Poška nubraižė mūsų hipotetinį kelią iki Himalajų ir atgal. Tūkstantmečius trukusi kelionė paliko pėdsakus ne tik vietovardžiuose, sanskrito giminingume lietuvių kalbai, bet ir kai kuriuose Šiaurės Indijos dainose, papročiuose, ornamentuose. Tačiau mūsų priešistorija tebeskendi slėpiniuose.
Slėpiniai dar vis dengia mūsų praeitį. Tyrinėtojai nagrinėja iš lūpų į lūpas ėjusias legendas ir padavimus, vis tebeieško ir neranda mūsų epo. Deja, ir rašytinė mūsų istorija pilna paslapčių (dar taip neseniai sudarytą Molotovo-Ribentropo paktą ir slaptuosius protokolus vos surado), nes ją daugiausia rašė, dažnai klastodami mūsų priešai. Mūsų valstybės istorija įmanoma atkurti pagal įvairiuose pasaulio archyvuose randamus dokumentus, o tautos istorijos, jos gimimo bei raidos per tūkstantmečius įžvelgti neįmanoma. Tai suvokiama protu, bet nepažįstama patirtimi. Iš patirties težinome, kad kiekviena tauta siekia sukurti savo valstybę, tampa valstybės branduoliu, nes optimali jos būsena yra savoje nepriklausomoje valstybėje. Pats tautos gimimas – istorijos gelmių slėpinys.
Tauta yra istoriškai susidariusi žmonių bendruomenė, turinti bendrą kilmę, žemę, kalbą, istoriją, kultūrą. Be šių tautos požymių galėtume vardinti tautos antropologines savybes, religiją, bei dar kitokius bruožus, tačiau viską apimsime, jei tautą įvardinsime kaip bendruomenę, kurią sieja istorinio likimo bendrystė. Tautą vertinant kaip istorinio likimo bendrystės darinį, rasime, kad į kamieninę tautą istorinėje raidoje įsiterpia kitų tautų, taigi ir tautybių, atstovai (tautinės mažumos, tautinės bendruomenės), kurios šimtmečių bėgyje įgyja istorinio likimo bendrystę su kamienine tauta, tampa kamieninės tautos nariais. Taigi galime tvirtinti, kad Lietuvoje senbuviai totoriai, žydai, karaimai, lenkai ir kitos tautinės mažumos arba bendruomenės priklauso lietuvių tautai. Tos tautinės mažumos, tapę Lietuvos piliečiais, tampa ne totoriais, žydais, karaimais, lenkais Lietuvoje, o Lietuvos totoriais, Lietuvos žydais, Lietuvos lenkais, Lietuvos karaimais, trumpai tariant, atitinkamos kilmės lietuviais. Teisus buvo Popiežius Jonas Paulius II, kai 1993 m. besilankydamas Lietuvoje, kreipėsi į Lietuvos lenkus, juos vadindamas lenkiškos kilmės lietuviais. Antai Lietuvos žydai, išvykę į savo istorinės kilmės šalį Izraelį, pabrėždami priklausomybę ir kitai tautai, su kuria buvo susieję savo likimą, save vadina litvakais.
Senesniais laikais patyrusi daug negandų, o pastaraisiais dešimtmečiais blaškyta, kankinta, žudyta, buldozerinio ateizmo ,,šviesoje“ prievartauta, lietuvių tauta patyrė neišmatuojamus nuostolius, buvo praradusi valstybingumą, didelė jos dalis prarado ne tik tautinę savimonę, bet ir sveiką nuovoką. Tauta patyrė ne vieną sunkų išbandymą, tačiau paklupdyta kėlėsi, išliko gyva, atkūrė savo valstybę.
Iš valstybių tarpusavio karų istorijos sužinome, kad valstybė nebuvo laikoma nugalėta, jei joje nebuvo paimta paskutinė pilis. Pilis gynė kariai-pilėnai. Kokį svarbų vaidmenį senovės valstybėje vaidino pilėnai, tokį pat svarbų vaidmenį dabartinėse demokratinėse valstybėse vaidina jų piliečiai, nes jie ir sudaro pačią valstybę. Taigi, nors valstybė nėra tautos būtį apibrėžiantis požymis, tačiau kiekviena tauta stengiasi sukurti savo valstybę, kurioje galėtų plėtoti savo etnokultūrą, reikšti kitas galias. Kita vertus, valstybei yra reikalingas tautinis pagrindas, tautinis branduolys, nes valstybė ir yra tautos buveinė, pilis.
Lietuvos valstybė buvo kuriama ilgai, pamažu. Jau žiloje senovėje būta šeimų, genčių, apylinkių darinių, kurie kūrėsi iš reikalo gintis nuo priešų ar ką pulti. Susibūrę kariai išsirinkdavo vadą, kuris, pavadintas kunigaikščiu, dažnai pasilikdavo sau valdžią ir taikos metu. Tryliktojo šimtmečio pradžioje karai su kryžiuočiais, kalavijuočiais ir rusais paskatino lietuvius jungtis į vieningesnį politinį darinį. Iš visų kunigaikščių tuomet iškilo Mindaugas, kuris ir tapo visos Lietuvos valdovu. Nesiliaujančios kovos su išorės krikščioniškaisiais priešais paskatino Mindaugą krikštytis, ką jis ir padarė 1250 m. pabaigoje ar 1251 m. pradžioje. 1253 m. popiežiaus Inocento IV pavedimu Mindaugas buvo karūnuotas Lietuvos valstybės karaliumi, Lietuva tapo pripažinta Europos valstybe, karalyste.
Lietuva tarp Rytų ir Vakarų yra ,,ant vieškelio, ant kelio didžio“, jos istorija rašyta krauju, ugnimi ir kalaviju, ji kupina pergalių ir netekčių, tačiau, poeto žo5 džiais tariant, pašaukta atsiliepdavo: ,,Aš čia – gyva“. Atsiliepdavo Lietuva artojų, karių, sukilėlių, partizanų, visų dorų tautiečių širdyse, kur jie bebūtų – Sibiro toliuose ar už jūrių marių, partizanų žeminėse, prie Televizijos bokšto ar Seimo rūmų. Atsiliepdavo, nes buvo išlikę pilėnai – piliečiai. Štai kodėl ir atkurtoje mūsų valstybėje pilietinės visuomenės formavimas, ugdymas ir skatinimas pilietinei veiklai laikytinas itin svarbiu procesu. Tik sąmoningas, tautiškai susipratęs, jaučiantis pareigą ir atsakomybę, saugantis ir ginantis valstybės idealus ir interesus pilietis kuria valstybę, tvirtina valstybingumą, statydina tautos būstą.
Kas gi lėmė, kad didžiųjų fiziškai naikinta, nutautinama, tremiama lietuvių tauta išliko, jos neištiko Prūsijos likimas?
Trumpai tariant, išlikimą lėmė tvirta Tautos Dvasia, pasireiškusi per seniausią kalbą, visą išskirtinį kultūrinį paveldą, per nuožmų priešinimąsi įsibrovėliams.
Tautos Dvasios paieškos prasidėjo tuomet, kai Europos tautos pradėjo vis aiškiau save suvokti kaip tam tikrą vientisą, gyvą bei dinamišką organizmą, kurio kiekviena ląstelė susijusi su kita ląstele bendra kilme, istorija, etninėmis bei dvasinėmis ypatybėmis. Buvo manoma, kad tauta, kaip vienetas, yra sudaryta ne tik iš atskirų, tam tikromis fizinėmis ir dvasinėmis savybėmis pasižyminčių individų, bet turi savo nuosavą kolektyvinę dvasią bei tam tikrą aukštesnį, viršindividualųjį, tik jai būdingą mąstymo tipą, dažnai apibūdinamą žodžiais „tautos būdas“, kuris, savo ruožtu, be paliovos formuojasi istorijos kelyje, istorinio likimo bendrystėje, veikiamas įvairiausių vidinių bei išorinių aplinkybių.
Šias pastangas išskirti tam tikrą „tautos charakterį“ greičiausiai sąlygojo grynai praktiškos priežastys. Tai yra, norėta apčiuopti bendras, konkrečiai tautai būdingas savybes bei palyginti jas su kitų tautų savybėmis. Pradėti analizuoti atskirų tautų istorijos keliai ir vis dažniau bandyta atsakyti į klausimus: kodėl atskiros tautos vystėsi būtent taip, o ne kitaip, ir kiek jų vystymąsi paveikė išorės priežastys bei numanomas, savaime esantis vidinis „tautos būdo“ veiksnys.
Savo metu Tautos Dvasios klausimą ėmė kelti bei nagrinėti garsiausi prancūzų bei vokiečių mąstytojai.
Herderio mokymas apie Tautos Dvasią jo epochoje atliko ne tik švietėjišką funkciją, bet suteikė jai romantiško paslaptingumo, tam tikro iracionalumo atspalvių. Herderio amžininkas Hėgelis Tautos Dvasioje įžvelgė kultūriškai istorines Absoliuto Dvasios apraiškas tam tikroje tautoje, kuri ir yra tos savo dvasios nešėja, perduodanti ją ateinančioms kartoms. Pasak Hėgelio, Tautos Dvasia pasireiškia religijoje, mene, specifinėje teisės sistemoje, politikoje (jeigu tauta organizuota savoje valstybėje) bei filosofijoje.
Tautos Dvasios ypatybes Hėgelis aiškino šiais pagrindiniais faktoriais:
– „pirminė tautos būdo dispozicija“ kaip kažkas įgimto. Čia svarbų vaidmenį vaidina antropologija bei tam tikri rasiniai faktoriai, galintys lemti ir tam tikras dvasines savybes (biologinio faktoriaus įtaka konkretaus mąstymo tipo tendencijoms buvo laikoma visiškai objektyvia norma kone iki XX a. vidurio).
– „tautos būdas“, tiesiogiai susijęs su natūraliąja gamtos terpe, iš kurios tauta kilo ir kurioje ji gyvena. Hėgelis išskyrė tris pagrindinius natūraliosios gamtinės aplinkos tipus – kalnai, lygumos ir pajūrio sritys, kurios, jo manymu, gana stipriai veikia Tautos Dvasios „pavidalą“.
– trečiasis faktorius – tam tikros laikmečio sąlygos, t.y., tradicijos bei istorinės aplinkybės.
Taigi, bendroji Tautos Dvasia gimsta tarytum iš savęs (romantinėje filosofijoje – iš bendros, absoliučios, metafizinės Pasaulio dvasios) kartu su tautos gimimu ir toliau vystosi veikiama įvairiausių praeities, dabarties bei ateities veiksnių. Buvo manoma, kad kiekviena tauta turi savo asmeninę dvasią, tačiau anaiptol ne kiekviena tauta suvokia tokią dvasią esant, nes visos tautos vystosi skirtingomis aplinkybėmis, skirtingose gamtos sąlygose, todėl kiekviena tauta formuoja savą, tik jai būdingą kultūrą, kuri bendrais bruožais gali būti daugiau ar mažiau panaši į giminingų tautų kultūras, tačiau gali būti ir visiškai priešinga tolimoms negiminingoms tautoms su jų kultūromis. Kadangi materialioji ir dvasinė etninė kultūra yra inspiruota Tautos Dvasios, ir tam tikra prasme yra tik pastarosios vediniai erdvėje bei laike, tad tik per įvairiausias etninės kultūros formas toji dvasia gali būti deramai įsisąmoninta.
1990 m. kovo 11 dieną, po 50-ies metų tylos, lietuvių tauta sau ir pasauliui atkurtos valstybės vardu vėl ištarė: ,,Aš čia, gyva!“. Tegul tie žodžiai skamba ne tik Lietuvos sostinėje, miestuose, miesteliuose ir kaimuose, bet teįsminga į kiekvieno lietuvio širdį, o indoeuropiečių sūnums ir dukroms teprimena jų lopšį.