Su Vytautu Daujočiu (skaityti ČIA) pasiginčyčiau tik dėl vieno – postkomunistinė Lietuva ne šiaip „šiek tiek“ pakeitė teismų sistemą. Kai kurie pakeitimai tapo lemiami.
Štai „prie ruso“ pirminių grandžių teisėjai buvo renkami. Taip, tie rinkimai buvo klastojami, neteisingi, okupacinės nelaisvės pseudodemokratinė imitacija, ir tiek.
Tačiau išsivadavus iš išorinės jėgos priklausomumo, užuot padarius apylinkių teisėjų rinkimus teisingus ir demokratiškus, tokia galimybė buvo iš viso panaikinta ir įvestas teisėjų skyrimas „iš aukščiau“.
Amerikietiško varianto atsisakyta argumentuojant tuo, kad renkami teisėjai taptų priklausomi nuo savo rinkėjų, pataikautų miniai, o ne laikytųsi įstatymo, ypač sudėtingose bylose.
Nors tokias tendencijas ir klaidas visada taiso kasacinė instancija – aukštesnieji, nerenkami teismai, tačiau į tai nebuvo atsižvelgta. Ir teismuose veikiai imta pataikauti politinei galiai, kuri teisėjus skiria, ir jie tapo faktiškai uždara, korumpuota kasta.
Teisėjų luomas paliktas praktiškai tas pats, tačiau priklausomas ir faktiškai atskaitingas ne rinkėjams, o valstybę perėmusioms politinėms ir finansinėms grupuotėms, paeiliui besidalinančioms valdžią.
Tokiomis sąlygomis kitaip ir negalėjo atsitikti – teisėjų bendruomenė tapo politinės sistemos dalimi ir kartu su teisėsauga dalyvauja politiniuose žaidimuose, kas kasdien matyti plika akimi.
Nors pagal Konstituciją to negali būti.