Žodžiai priklauso garsiam britų istorikui Arnoldui Toinbi (P. Bjukinenas, „Ant žūties krašto“, Act, Maskva, 2006, p. 8).
Šiandieninėje politinių jėgų pastangomis yra tiesiamas Lietuvos suverenios valstybės likvidavimo kelias. Ir tuo tikslu netgi skiriami valstybės biudžeto pinigai likvidatorinėms biudžetinėms partijoms. Kaip anksčiau sakydavo, pasikorimui virve reikia pasirūpinti pačiam. Šie rinkimai parodo, kad esame susinaikinimo kelyje, užmiršę Vasario16-ąją, Kovo 11-ąją. Paradoksas: išsilaisvinome, kad išnyktume.
Tušti, melagingi žodžiai, smulkios problemos, pažadai, be savigarbos ir išdidumo, nė žodžio apie valsybės viziją, vergo, baudžiauninko, vasalo mentalitetas, nuolankumo, paklusnumo teigimas galingoms valstybėms, pagrįstas žmonių neinformuotamu ir pinigų gausa. Ir V. Kudirkos, J. Basanavičiaus, A. Smetonos idėjos, jų vardų nesakant, abibūdinamos kaip „kraštutiniai dešinieji“, „populistai“, „radikalai“. O Estija metų pradžioje nusprendė, kad net diskusijų dėl dvigubos pilietybės nevykdys.
Lietuva šiandien turi ganėtinai moralinės, kultūrinės ir politinės potencijos, tik ji išskaidyta ir neorganizuota. Likęs neteisingas tikėjimas, kad nacionalinius interesus dabar gina konservatoriai. Šiuo metu Lietuvoje tokios partijos nėra. Tai realija, ne visiems įžiūrima.
Būtų prasmė paskelbti kvietimą patriotinėms jėgoms nedelsiant surengti suėjimą ir nuspręsti kurti nacionalinę partiją. Tokios kalbos sklinda ir aš pritarčiau tokiam žingsniui. Tai svarbu tiems, kurie nesiruošia giedoti ispanų, prancūzų ar vokiečių himnus ir turi vieną Tėvynę. Pasaulyje yra tokių šalių, kur gerbiama sava civilizacija, kitaip sakant, identitetas, – apie tai visi, iškyrus A. Juozaitį, tylėjo, o tai ir yra istorinės griūties simptomas.