Ar gali būti valstybė be savo aiškios, konkrečios vizijos, kuri būtų sau ir kartu svarbus ženklas pasauliui? Lietuva jos neturi, apsibrėžti bijo: o jei nepatiks galingiesiems? Eina aklo badikavimo, bendro šviesios ateities keliuku. Oficialiai neturi. Valstybės atkūrimo šimtmečio proga pirmąja idėja, prolegomena, buvo paskelbta dvigubos pilietybės idėja. Tai imitacinis nykstančios valstybės gyvasties demonstravimas, „gynimas“ paskelbiant dirbtinį popierinių, šiaudinių fiktyvių lietuvių nemažėjantį skaičių ir kartu drąsiai skatinantį palengvinimą emigruoti iš Lietuvos. Ar tai rimtas loginis ir istorinis valstybinis mąstymas?
Pačioje Lietuvoje lietuvybės sąvoka eliminuojama iš mažumės – anglų kalba ir vadinamasis homoseksualinis auklėjimas jau brukamas darželiuose. Lietuvoje iš JAV veikia nevalstybinė švietimo įstaiga „Lietuvos Junior Achievement“, kuri mokyklose sukūrusi per 600 moksleivių bendrovių. Joms veikti metama milijoninė suma. Ši organizacija išleido per 20 vadovėlių
Vaikai užimami praktiniu smulkaus biznio mokymu, perpardavinėjimu. Užuot vaikams diegę gerumo, išdidumo, savigarbos, Tėvynės meilės ir kitokio gerumo bruožus, iš esmės ugdo naudos, plėšrumo, gobšumo, suktumo, savanaudiškumo nuostatas, tai yra eliminuojamos dvasinio, kilnaus elgesio savybės, kurių jis neturės ir neįgis tapęs pilnamečiu. Juk konkrečius veikimo įgūdžius vaikas įgyja mokslo įstaigoje. Apie humanitarinius, kultūrinius pagrindus čia nekalbama arba tai yra trečiaeilis dalykas. Tokia mankurtinio ugdymo, be dvasios, širdies ir šventovių rengiamas žmogus, neturės Tėvynės, gimtinės ir nesuvoks savo tautos istorijos, nes visa tai jam bus nežinoma, nesuprantama ir nereikalinga, Suvoks tik verslo sampratą ir naudą. O jeigu pridėsime dabartinę civilizacijos kultūros akivaizdžią krizę, tai toks besielis žmogus bus naudingas tik supermegapolijų vykdomam nacionalinių valstybių, kaip realiam žmogiškumo praktiškam užtikrinimui, sunaikinimui. Čia veiks pramogų ir pasilinksminimų galingiausios industrijos mašina su aukštąja genderizmo saule. Ar tokiam egzistuoja istorijos patirtis?
Popiežius Pranciškus yra pastebėjęs: „Be to, galima konstatuoti, kad per pastaruosius kelerius metus Europos Sąjungos plėtimosi procesą lydėjo didėjantis piliečių nepasitikėjimas institucijomis, kurios laikomos tolimomis, užsiimančios kūrimu taisyklių, žmonių akimis, nepaisančių paskirų tautų jausmų ar net toms tautoms žalingų.“ (www.bernardinai.lt. Kalba EP 2014-11-24)
Taigi, šiandien iš valdančiosios koalicijos kalbų, planų ir programų leksikos negirdėti tokių žodžių kaip Tėvynė, lietuvybė, suverenitetas, valstybės vizija, istorinė atmintis, išlikimo grėsmė globalizmo erdėje. Iš to įvertinkime, kiek pasikeitė 1990 metų elitas ir laisvės idėjos samprata nuo dabarties. Ko neliko ir ko nereikia.
Išvada: šiandien Lietuvos Sąjūdžio idėjų, nacionalinės valstybės atvirai atsisako konservatoriai ir valstybei nunykti nereikės jokių Rusijos tankų. Ir kol mes tai jiems atvirai nepasakysime, kad jie karu su liberalais perima kosmopolitizmą ir dienotvarkėje ne Lietuva, o postai, posteliai, kėdės, kėdutės, portfeliai, portfeliukai ir pliažai sostinės galimoje valstybės reprezantacinėje vietoje, telieka vaikščioti rytinėje Lukiškių aikštės rytinėje pusėje įrengta gražia šunų pasivaikščiojimo alėja ir dėkoti, kad pagaliau supratome, kas yra tikroji laisvė.
Prūsai buvo nugalėti kovoje, o mes tai užmiršę tikime, kad Lietuvos suverenitetą gina atsiklaupęs, užsimerkęs ir ausis užsikimšęs politinis elitas su savo mentalitetu, intelektu ir erudicija.
Algirdas Endriukaitis