A. Juozaitis tąsyk pasakė taip ar kitaip, ar kitaip suprato… Buvo toks fonas – gerai, blogai ar vidutiniškai, pavojingas, grėsmingas, sunkiai nuspėjamas. Po Žalgirio mūšio šiandien visi gudrūs mokyti, kaip reikėjo daryti. Jau istorija. Bet jis liko suverenios valstybės vizijos erdvėje.
O kokiuose socializmo krūmuose ar medžiuose buvo šiandieniniai kandidatai, kai A. Juozaitis okupacinėje erdvėje Vilniuje išdrįso kalbėti apie Lietuvos laisvę budriai sekant visagalei KGB rankai? Šiandieniniai oponentai rauda: ką pasakė A. Juozaitis nepriklausomybės pradžioje…
Geriau paklausti: o kas liko iš daugelio nepriklausomybės pradininkų šūkių. Kas šiandien liko iš konservatorių suvereniteto idėjos ir Lietuvos žemės išpardavimo užsieniečiams? Ką reiškia Garliava, ČŽV kalėjimai, dviguba pilietybė, V. Pociūno žūtis, tautinė mokykla, vietoj Vyčio Lukiškių aikštėje – šunų pasivaikščiojimo alėja, M. Ivaškevičiui skiriama Nacionalinė premija už cinišką išsityčiojmą iš pasipriešinimo okupacijai asmenų ir pačios idėjos?
O kas šiandien iš biudžetinių partijų siekių turi Lietuvos viziją? Ginčijamasi ne dėl istorinės esmės, pamokų, bet dėl ūkinių detalių. Ir ne dėl Lietuvos valstybės vizijos globaliame pasaulyje – tarytum viskas eina kaip sviestu patepta.
Šimtmečio proga valdžios buvo paskelbta Lietuvos prolegomena: „Įkvėpti ateities!“ Būtent – ne himno „iš praeities“, o naujai – iš ateities: be aiškiai, konkrečiai apibrėžtos 1918 metų dvasios vizijos. Prezidentas V. Adamkus mėgdavo sakyti: turime žengti pirmyn! O kas už posūkio, už kelmo, vilkduobės, prie šiandieninės pelkės kranto?
Bėga iš Lietuvos per drimelį laikomas žmogus…
Lietuvai prezidento reikia ne gero buhalterio, finansininko, statybininko ar gydytojo, o guldančio už ją galvą, ne gražiai kalbančio ir žadančio rojų, o turinčio aiškų suvereniteto įdirbį ir siekį, suvokiančio, kad šiandieninė pasaulio civilizacija yra krizėje ir išlikti savimi galime tik savo savigarba, išdidumu ir jėga, o ne supermonopolių valdomos galingos šalies nurodymu ir supratimu.
Jeigu per naujos nepriklausomybės metus dėl išbrauktų 4 tūkstančių kaimų pavadinimų jiems nenukrinta ašara, jeigu nekalba, tyli, kad Lietuva traukiasi kaip Šagrenės oda, visi blizgučiai ir dideli pinigai liks apgaulės miražu toliau kaupti naudą tik sau per portfelius, portfeliukus, postus ir postelius ir užmiršta Sąjūdžio laikų užrašą prie LKP CK būstinės dabartiniame V. Kudirkos skvere: „Lietuva be suvereniteto – Lietuva be ateities“. Pagalvokime, kuris pretendentas savo programoje tai įvardina kaip klausimą Nr. 1?