Kunigo Alfonso Svarinsko atminimui
1983-ieji. Jau dešimt metų, kai nesuiminėjami kunigai. Ir staiga žinia – suimtas kunigas Alfonsas Svarinskas. Teismo metu čia pat, AT salėje, suimamas ir kunigas Sigitas Tamkevičius. Tai buvo grėsmingas smūgis visai Lietuvos katalikų bendruomenei – ateistinis Leviatanas vėl pražiojo savo nasrus.
„…atsimenu, einame į kunigo Sigito Tamkevičiaus teismą su Petru Cidziku. Aukščiausias teismas – šalia Mažvydo bibliotekos ir MA aspirantų bendrabučio. Tuoj peržengsime nematomą raudoną liniją, už kurios visi, norintys patekti į AT, yra suimami. Matau, kaip dreba Petro rankos, koks įsitempęs jo veidas – ir vis tik jis eina, nors yra ką tik paleistas iš Černiachovsko ligoninės-kalėjimo, to paskutinio pragaro rato, į kurį bet kada gali būti sugrąžintas. Man pasidaro gėda dėl savo baimių – aš rizikuoju nebent aspirantūra, o jam tai sprendimas žūti ar būti.
Pasitinka vyrukai atšertais komjaunuoliškais veideliais, pasiūlo sėsti į šalia esantį autobusiuką, o nepanorusius – užlaužia rankas ir įgrūda. Mus ir dar keletą moteriškių, matyt vienuolių, nuveža už miesto ir, išlaikę keletą valandų, paleidžia. Bet ne visus – porą energingiau protestavusių nuteisiamos penkiolikai parų…“
Po trečio kalinimo, 1988 m. liepą, kunigas Alfonsas grįžta į Viduklę, kur kunigavo prieš suėmimą. Viduklė buvo jo mylima parapija, o jos žmonės atsidėkojo jam tuo pačiu. Tai buvo jo geriausi metai – nepaisant trijų kalinimų, jis buvo kupinas dvasinės jėgos, jo pamokslai uždegdavo žmones, leido tikėtis geresnių laikų. Teko laimė matyti jį toje dvasinės brandos viršūnėje ir patirti nenusakomą drąsos ir vilties pliūpsnį, kunigo skleidžiamą iš ambonos:
„…pamaldos Viduklėje, bažnytėlė pilna žmonių. Bus teikiama pirmoji Komunija. Išsirikiuoja dvi eilės – tėvai ir vaikai. Ir štai, sekant senoviniu papročiu (gaila, nykstančiu…), vaikai priklaupia ir dėkoja tėveliams už tai, kad augino dorais žmonėmis, atsiprašo, ką ne taip padarę, o tėveliai juos laimina naujam gyvenimui, ir visa tai palydima kunigo Alfonso jaudinančiu, pasiekiančiu širdies gelmes žodžiu. Tai buvo vaizdas, kurio neužmiršiu visą gyvenimą – verkė ne tik moterys, bet ir dažnas vyras braukė ašarą. Tokiomis akimirkomis pajunti, kokia nenugalima jėga yra bendruomenė, bendrystė, communio, kai ją sujungia, suliedina Kristaus žodis ir jį sakralizuojančio tarpininko – drąsaus Kristaus kareivio – paliudijimas savo gyvenimu…“
Buvo kunigo Alfonso gyvenime ir tragiškoji linija, apie kurią gal netinka kalbėti rašant in memoriam bet vis dėlto pateisinama, jei tai papildo velionio atminimą dramatiška gaida, padeda suvokti žmogaus sielos slėpinius. Kunigas Alfonsas – apkasų žmogus, visą gyvenimą praleidęs kovose už Dievą ir Tėvynę. Tokia kareivio dalia – atsišaudyti, ir kunigas Alfonsas mokėjo tai daryti – ne veltui priešai jį „apdovanojo“ ilgais metais lagerio. Tačiau yra laikas kariauti ir laikas sėti. Kai apkasų karas buvo baigtas, galima buvo imtis arklo. Jis tai ir darė, ir garbė jam. Darė tai kaip mokėjo – kareiviškai ir griežtai, ir tai daugeliui netiko, nes jiems patogesni buvo atlaidesni, liberalūs dvasiškiai. Tai nereiškia, kad neteisūs buvo tautoje ir liaudyje populiarūs ganytojai, kurie mokėjo sėti ir arti kitaip, ne kareiviškai, sušildyti žodį širdies šiluma, ir už tai garbė jiems. Dievas kiekvienam davė savo ir kiekvienas bus vertinamas ne už būdą, kuriuo žmogus įbūtina savo buvimą, bet už tai, kiek padarė savuoju būdu, kiek į tai įnešė sielos virpulio ir širdies sopulio.
Ilsėkis ramybėje, Kristaus kareivi, šalia savo bendražygių partizanų, amžinai jaunų ir amžinai nugalėtojų, kuriems likai ištikimas visą savo gyvenimą ir kurių atminimo puoselėjimui skyrei paskutines savo gyvenimo pajėgas…