„Nemunas“ | 2014 Nr. 14–15
Jaunutė ukrainiečių poetė Anastasija Dmitruk parašė eilėraštį, kuris akies mirksniu pasklido tarp visų rusiškai suprantančių interneto skaitytojų. Kas atsitiko, kad pradedanti poetė, iki šiol rašiusi drovius meilės eilėraščius, parašė kūrinį, kuriame genialiai suglausta Ukrainos praeitis ir ateitis ir kuris, kaip kokių nors Šandoro Petefi, Maironio ar Kęstučio Genio tekstai, skelbia visai naują, ką tik gimusią tautos būtį ir savimonę?
Niekada mes nebūsime broliais
nei tėvynės prasme, anei motinos
Jūs nedrįstat būti laisvaisiais
mums netapti netgi „savaisiais“
Jūs vadinat save „vyresniaisiais“
Jūsų daug, bet, deja, jūs beveidžiai
Mes jaunesni, bet ne giminingi
Jūs didžiuliai, o mes – didingi
jūs vis spraudžiatės… jūs vis trinatės
jūs vis springstate iš pavydo
laisvė – šito žodžio nežinote
Nuo vaikystės grandines išvydę
ten, namuose, jūs bijote Caro
o pas mus dega ugnys Maidano
taip, mūs kraujas liepsna liepsnoja
ko į „gimines“ taikot, maskoliai?
O mūs akys baimės nežinančios
ir be ginklo mes pavojingi
Nes subrendom ir tapom vieningi
jūsų snaiperiams šaudant klastingai
budeliai klauptis mus vertė
Mes sukilome ir pasitvarkėme
veltui žiurkės slapstysis, maldaus
Greitai nuosavas kraujas jas praus
Jus vis naujais „ukazais“ vairuoja
o pas mus sukilimo laužai liepsnoja
Jus valdo Caras, o mus – mes patys
Niekada mes nebūsime „bratjami“
Tautos gimimas yra metafizinė paslaptis. Ji gimsta mirksniu, daugiausia dėl kokio nors gilaus sukrėtimo – tragiško ir džiugaus vienu metu, bet jos branda nuo prasidėjimo iki virsmo pilnakrauje tauta gali trukti šimtmečius.
Teko laimė matyti ir patirti, kaip gimė čečėnų-vainachų tauta, kaip ji per vieną dieną iš genčių-teipų sambūrio virto vainachų, seniausių Kaukazo gyventojų, nacija. Tai įvyko 1991 m. birželio 8 d., Čečėnijos Respublikos Ičkerijos nacionalinei šventei – valstybės įkūrimo dienai skirto karinio parado metu. Šviečiant birželio saulei – džiugi, šventiška atmosfera, susijaudinę veidai, ant pakylos – prezidentas Džocharas Dudajevas ir kiti ką tik įkurtos valstybės vadovai. Virš galvų, vos neįsirėždamas, skutamuoju skridimu perskrodžia šventės šurmulį reaktyvinis naikintuvas, bet tai nesutrikdo, o atvirkščiai, uždega susirinkusiuosius, girdisi pritarimo, pasididžiavimo lakūno nutrūktgalviškumu šūksniai – kaip tai čečėniška…
Pirmiausia pražygiuoja Nacionalinės gvardijos kariai – Džocharo pasididžiavimas. Po to reguliariosios armijos-šauktinių, dar vėliau – savigynos daliniai, kurie saugo savo aūlus. Jų uniformos ir ginkluotė jau prastesnės, batai palaikiai, tačiau šaunumu, matyti, nežadama nusileisti gvardiečiams. Bet tai dar ne viskas – toliau žygiuoja atskiri aūlai ar teipai – neginkluoti, bet tomis pačiomis gretomis kaip ir kariai. Graudu ir smagu žiūrėti, kaip senukai ir paaugliai stengiasi žengti koja kojon, paradiniu žingsniu, kaip ir kariai. Apsirengę kasdieniškai, netgi skurdžiai – vargu ar išvis turi išeiginius drabužius, bet apimti to bendrumo jausmo, kurio iki šiol neteko patirti. Staiga susivoki, kad tai gal pirmas kartas, kai visos gentys, tolimi vienas nuo kito kalnų aūlai, visa Čečėnija turi progą kartu susirinkti ir kartu švęsti savo, tautinę, ne svetimųjų primestą šventę. Švęsti ir suvokti save kaip vientisą visumą, jau kaip tautą, turinčią bendrystės apmatus, savimonės pradmenis.
Kada buvo pradėta ukrainiečių tauta, tegali atsakyti jos istorikai ir mąstytojai – iš pašalės tai spėti sunku. Gal tai buvo Oršos mūšis ar kitas istorinis įvykis, lietuviui įvardinti yra neįmanoma, nes kultūra iš esmės yra pažini tik iš vidaus.
Išties, kas gi kariavo ten, Oršos mūšyje 1514 m.? Iš vienos, LDK pusės – rusinai ir pravoslavai (etninių lietuvių ir lenkų ten buvo mažuma, o ir pats LDK karvedys Konstantinas Ostrogiškis buvo pravoslavas ir netgi garsėjo kaip pravoslavijos globėjas). Tačiau ir iš Maskvos pusės – taip pat rusinai ir pravoslavai. Atsakymą duoda garsusis paveikslas, vaizduojantis Oršos mūšį – LDK pusėje tviska šarvai, plevėsuoja plunksnos ant riterių šalmų, o Maskvos pusėje – kailinės „šapkos“, žemaūgiai kudloti žirgai, saidokai – žodžiu, „tatarščina“, Aukso ordos palikimas.
Taigi, matome civilizacijų mūšį tarp girios ir stepės, tarp Europos ir Azijos, tarp Vakarų civilizacijos, Western Christendom (Arnold J. Toynbee) ir Aukso ordos.
Gal šis mūšis ir buvo dviejų būsimų slavų tautų – baltarusių ir ukrainiečių – savimonės pradžių pradžia? Šių tautų ištakos, etninis substratas yra suslavėję baltų gentys – gal tai ir buvo esminis dėmuo, lėmęs jų pasąmoninę orientaciją į vakarus; deja, pasirodęs esąs nepakankamas.
Ukraina yra tiesioginė Kijevo Rusios civilizacijos paveldėtoja, ne Rusija. Pelkėse užsislėpusi ir ten gimusi skurdi Maskvos kunigaikštystė buvo LDK vasalas, mokėjo duoklę – iki LDK sienos tebuvo 70 varstų. Užkariauta Aukso ordos, perėmė jos gyvenseną, santvarką, savimonę bei genetiką ir tapo metisine slavų-tiurkų nacija. Tai suteikė jai pasionarinį impulsą (Lev Gumiliov), ir per šimtą su trupučiu metų ji tapo eurazijine imperija, kurios modus vivendi buvo grobimai ir beprasmiškas plėtimasis, tapęs savitikslis.
Ir štai šis mažas eilėraštukas, kuriame poetinė nuojauta leido beveik tobulаi nupiešti naujos tautos radimąsi su svarbiausiais jos savimonės žymenimis. Yra dar vienas Anastasijos Dmitruk eilėraštis, rašytas kiek anksčiau, dar tik prasidedant rusiškajai invazijai:
Grąžinkit mums mūsų dangų
Grąžinkit ramybę mūs!
Ko čia atvykot, kaimynai?
Ko atvykote su ginklu?
Kartu juk kūdikius krikštijom
ir už stalo sėdėjom kartu
Kodėl mus dabar supate
Ordomis savo karių?
Mes patyrėme didelį skausmą –
laidojom savo sūnus
Mes patyrėme didelį vargą
ir tapome dar stipresni.
Kodėl jūs atėjot, vaikinai?
Už ką pasiryžę kariaut?
Mes juk stosim brolis už brolį,
mus juk irgi mokė nukaut
Mes laimėsim – nes turim Valią
jos neįveiks automatai.
Mes nesiduosim be mūšio,
Te cerkvėse aidi varpai.
Mes matėme mirtį, vaikinai,
Drąsiai žvelgėme jai į akis.
Nereikia to karo, nereikia
Nes po jo nebus, kaip sugrįžt.
Nors tuos du eilėraščius skiria tiktai koks mėnuo, tarp jų – praraja. Ankstesniajame rusai dar vadinami draugiškai – „rebiata“, į juos kreipiamasi primenant, kas iki šiol vienijo rusus ir ukrainiečius – religija ir papročiai („…kartu mes juk kūdikius krikštijom, ir už stalo sėdėjom kartu“), apeliuojama į kančias, kurias Ukrainos žmonėms teko patirti nuo ankstesnio režimo, tikintis atjautõs, ir tik gale reiškiamas ryžtas bei perspėjimas, kad tauta taip lengvai nepasiduos ir kad po to gali nebebūti kelio atgal.
Vėlesniajame eilėraštyje šito neliko nė kvapo – lyg būtų rašyta apie visai kitas tautas. Iš tiesų, anos, kaimyniškai draugiškos Ukrainos čia nebėra, tarsi jos ir nebuvo. Griežtos formuluotės, sudėliotos ir apibrėžtos kaip egzistencinės priešpriešos; paneigiamas netgi kraujo ryšys – ir visai teisėtai, nes nei kraujas, nei genetika nėra lemiantys tautos savastį, naują, ką tik gimusią savimonę. Genialiai, vertybių hierarchijos seka sudėlioti esminiai skirtumai:
| Rusai: | Ukrainiečiai: |
| Tapę svetimi tiek tėvynės prasme, tiek genetiškai, nes nelaisvi, nedrįstantys netgi to siekti („духа нет у вас быть свободными“) | laisvi |
| beveidžiai („безликие”), t. y. neturintys savimonės | ją jau turintys |
| besididžiuojantys dauguma, kiekiu | jaučiantys vidinę savo vertę, didingi („великие“) |
| pavydūs, nes nuo gimimo nepažįstantys laisvos valios | ją turintys ir išpažįstantys |
| bijantys prasižioti, išpažįstantys „молчанье – золото“, bet besitaikantys į gimines | drąsūs, liepsnojantys, atmetantys tokią giminystę |
| pripažįstantys tik jėgą ir klastą (snaiperiai) | nors beginkliai, bet mokantys apsiginti, subrendę po snaiperių kulkomis; nuvertę savo budelius, išsilaisvinę patys |
| vergaujantys Carui ir jo įsakymams | valdomi demokratinių nuostatų, patys save valdantys |
Ir kaip galutinė, griežta ir beapeliacinė išvada-priešprieša – „mes niekada nebūsime broliai“.
Jaunos mergaitės vizija verčia prisiminti tekstą, rašytą 2008m., po Gruzijos–Rusijos karo:
„Du panoraminiai vaizdai. Pirmasis – senovinė graviūra iš praeities, iš XIX amžiaus Kaukazo karų. Tarpeklio serpentinu šliaužia, vingiuoja rusų kariuomenės voros, blizga pėstininkų durtuvai, barzdoti kazokai kailinėm kepurėm, gurguolės – netvarkinga, marga, įžūli kavalkada šliaužia, vingiuoja kalnų keliais, iš anapus kalnagūbrio, iš Šiaurės, lyg grėsminga apokaliptinė gyvatė… Ir šiuolaikinė fotonuotrauka – tais pačiais tarpekliais, kalnų serpentinais slenka šiuolaikinė gurguolė – kariniai sunkvežimiai, BMP (bojevaja mašina pechoty), GRAD (Kruša), ta pati netvarkinga, įžūli, razviaznaja eisena, tais pačiais keliais, po ta pačia saule, ta pačia kryptimi, nenumaldomai…
Šalia eurazijinio choro (da, skify my / s raskosymi i žadnymi glazami – „taip, skitai mes / įkypai rėžtomis, godžiomis akimis“ – Aleksandras Blokas) jau pasigirsta ir pamirštas „Moskva – eto tretii Rim… – Maskva tai Trečioji Roma“. Paskubomis ištarus, kad karas – tai blogis, pradedamos išsamios reliacijos „pravoslavų oikumenos“ tema, kur Maskvai skirtas pagrindinis (steržnevoi) vaidmuo – tapti bizantiškojo pasaulio jungimosi centru. Įtartinai supanašėjusi yra Generalinio štabo strategų ir Maskvos patriarchato teologų leksika. Maskva – tai „Trečiosios Romos“ katechonas, ramstis, turintis priedermę varžyti antikristinių Vakarų plėtrą. Garsiai neištariama, bet pasąmonėje glūdinti išvada – kad vienas šio tikslo įgyvendinimo būdas gali būti karas.
… ir tarp maskviškės liberaliosios inteligentijos jau girdėti balsų, kad „pirmą kartą, po Vengrijos, Čekoslovakijos, Afganistano, Čečėnijos – man ne gėda dėl to, ką mūsų kariuomenė padarė Gruzijoje…“
Kaip čia neprisiminus jauno poeto ir demokrato Lermontovo, poručiko puošniais ūseliais, dejavusio: ką aš darysiu su šita skarmaluota gauja… (jaunajam karininkui teko vadovauti 200 „karių“ būriui Kaukazo kare). Tas nesutrukdė rusiškosios demokratijos žvaigždei pasmerkti 1831 m. sukilimą Lenkijoj ir Lietuvoj (opiatj, narodnyje vitiji / za delo padšee Litvy / na slavu gorduju Rossiji / opiatj šumia vosstali vy…/ ir t.t.).
Dėl Rusijos mes kaltiname Rusijos valdžią. Gal reikėtų peržiūrėti šią nuostatą apie geraširdę tautą ir blogą jos valdžią? Jei yra blogų žmonių, ar negali būti tautų, nešiojančių giliai savyje ontologinį auglį, kurio metastazės kartkartėmis žudo ne tik ją, bet ir aplinkinius. Nešioja, negydo, nes nedrįsta patys sau šito prisipažinti. Patys sau. Visų pirma.“
Dėl šio aukščiau cituoto teksto būta bėdų – doras katalikiškas žurnalas „Artuma“ atsisakė jį spausdinti. Redaktorius Darius Chmieliauskas atsiuntė jautrų laišką, kur prašė atsipeikėti ir priminė, kad blogų tautų nebūna – būna tik atskiri blogiečiai, su kuo katalikiškai-humanistiškai mąstant sunku nesutikti. Ir vis dėlto –
„Mes ir ukrainiečiai – ne viena tauta, mes skirtingi. Mūsų kultūros skirtingos vidujai. Ne veltui ukrainiečiai visada norėjo gyventi atskira valstybe. Taip, mes artimi, mes daug kuo panašūs, tačiau tai nereiškia, kad mes – viena tauta. Visai ne taip. Mes skirtingi ir tą skirtingumą būtina gerbti ir vertinti.
Man atrodo, kad kažkoks baisus užtemimas apėmė daugelį Rusijos žmonių. O tai reiškia, kad visos tos problemos, tos visos stalininio laikmečio liaudies nuodėmės, baisingos represijos, neatgailautos ir neatleistos nuodėmės, – visa tai šiandien iškilo į paviršių ir prasideda vėl iš naujo. Mes, kaip tauta, ir anuomet elgėmės blogai, kai palaikėme represinį stalininį režimą, garbinome visą tą blogį. Mes neatgailavome, neprisipažinome klydę…“ (Aleksandras Sokurovas, žymus rusų kino režisierius)
Dėl iššūkio, kurį tautų bendrijai metė Rusija, Vakarai linkę kaltinti, demonizuoti Putiną. Bet ar Putinas nėra personifikacija ano ontologinio auglio, reiškinio, kurį Džocharas Dudajevas vadino rusizmu?
…Mes, pokario karta, lietuviškieji „šestidesiatnikai“, subrendę jau postalininiais, chruščioviniais-brežneviniais metais, patyrę tiek trumpus atlydžius, tiek Prahos pavasarius, norime to ar ne, esame dvikultūriai – tai yra, rusų kultūra buvo mums tam tikru langu, tegul ir privertu, į pasaulinę kultūrą (su retomis išmintimis, tokiomis kaip Tomas Venclova, kuriems tėvų priklausymas nomenklatūrai leido tiesiogiai pažindintis su Vakarais). Tad turime daug sentimentų rusų kultūrai, visiems tiems „sidabriniams amžiams“, jau nekalbant apie klasiką, tuos puškinus, tolstojus ir čechovus su vyšnių sodais.
…tačiau niekada negalėsiu pamiršti vaizdo, matyto Mineralnyje Vody geležinkelio stotyje karo su Čečėnija metu. Gauta žinia, kad artėja traukinys su šauktiniais, važiuojančiais į frontą. Skubiai užsidaro kioskai ir kioskeliai, nuleidžiamos štoros, peronas staiga ištuštėja. Iš traukinio išvirsta girta, atsisagsčiusi minia, greičiau gauja jaunų vaikinų, kai kurie visai dar vaikai. Puolama ieškoti alkoholio, daužyti langus. Visai neseniai jie visi skaitė Achmatovą ir deklamavo „ja pomniu čudnoje mgnovenje“, bet dabar jų akyse matėsi vienas noras – patirti skonį to purvo ir kraujo mišinio, kurio vardas yra neteisus karas, išsimaudyti jame, kuo greičiau užsimiršti…
Jaunystėje bandėme versti į rusų kalbą Antano Maceinos „Niekšybės paslaptį“, norėdami supažindinti bičiulius maskviškius su lietuviškąja filosofine mintimi. Nustebome, kad tikslus žodžio „niekšybė“ atitikmuo šiame kontekste yra ne „podlostj“ ( matyt, dėl savo profaniškumo), bet bažnytinis –„cerkovnyi“ – terminas „bezzakonije“. Taigi, „taina bezzakonija“ – tegul tai liks „slėpiningosios rusiškosios sielos“ savivardžiu…
„Nemunas“
Algirdas Patackas kviečia Tiesos.lt skaitytojus pasiklausyti pagal Anastasijos Dmytruk eilėraštį „Grąžinkit mums mūsų dangų“ Zаzos Zааlišvili sukurtą ir atliktą dainą.
Kviečiame prisiminti ir ankstesnes Tiesos.lt publikacijas:
Anastasija Dmytruk ir Klaipėdos kūrybinė grupė: „Mes nebūsime broliai!“ (papildyta)