Noriu padaryti trumpą pareiškimą apie vieną labai svarbų Neringos Venckienės bylos epizodą, kuriame kaip vandens laše atsispindi dramos esmė.
Visi gerai žinome gydytojos profesorės Laimos Bloznelytės liudijimą šioje byloje apie pasibjaurėtiną įvykį jos kabinete, griaunantį esminius mūsų drovõs kultūros pamatus, kai vaiko akivaizdoje buvo ne tik kad nesidrovima, bet dar ir įžūlaujama.
Šis liudijimas yra be galo svarbus šiais bylai, galintis nulemti ne tik jos baigtį, bet ir viešosios nuomonės svarstykles, nes be juridinių pasekmių jis dar apnuogina tų žmonių ir jų tarpusavio santykių šlykščiąją esmę.
Tuo tarpu daroma viskas, kad šis liudijimas taptų niekiniu, o gydytoja, atlikusi savo pilietinę ir profesinę pareigą, iš liudytojos virstų kaltinamąja.
Jei nepatikėsime šiuo liudijimu, jei leisime jį paniekinti, padarysime sąžinės klaidą.
Aš nedažnai duodu garbės žodį, ypač viešai. Tačiau šįkart sakau: garbės žodis – ši liudytoja, Laima Bloznelytė sako tiesą, nes pažįstu ją daug metų kaip reto sąžiningumo, giliai religingą žmogų, kuriai melas yra neįmanoma būsena.
Tiesa yra ne tas pats, kas teisė.
Seimas yra gyvas organizmas, nepaverskime jo mechanizmu.
Jei leisime, kad būtų susidorota su liudytoja, jei leisime, kad teismui būtų atiduoda Neringa Venckienė, padarysime metafizinę nuodėmę, leisdami tiesą pakeisti teise.
Ir nesistebėkime, jeigu sulauksime atpildo iš To, kuris yra pasakęs; „Aš esu Tiesa ir Gyvenimas“.