Bernardinai.lt
Europos Parlamento debatuose po teroro išpuolio Paryžiuje vienas kolega paryžiečių pasiryžimą nebijoti pavadino romantišku ir pareikalavo atsako iš esmės: sunaikinti teroro priežastį – „Islamo valstybę“. Kolega, be abejo, teisus. Ta pati ar panaši mintis skambėjo daugelyje pasisakymų bei apžvalgininkų analizių. Vis dėlto paryžiečių nusiteikimas vertas atidesnio žvilgsnio, nei būti nurašytas į vienadienes emocijas. Teroras sėja baimę. Ta teroro esmė įrašyta pačiame pavadinime. Žmogus, susidūręs su teroru, išsigąsta. Tai neišvengiama ir visiškai suprantama. Baimė yra įgimtas žmogiškas jausmas. Paryžiečiai žmonės kaip visi – jie taip pat išsigando. Bet jie sąmoningai atsisakė įsileisti baimę į save, į savo vidų. Jie atsisakė būti baimės valgytojais.
Toks požiūris man davė raktą suprasti vieną keistą įspūdį, kurį neseniai patyriau. Per TV buvo demonstruojamas dokumentinis filmas apie Antrąjį pasaulinį karą. Viename epizode buvo filmuotas nacionalsocialistų mitingas. Tokie kadrai ne kartą anksčiau matyti. Energingos kalbos įelektrinta auditorija vis pašoka iš vietos. Šį kartą persmelkė netikėta mintis, kad tai kažkur mačiau gyvenime – déjà vu, kaip sako prancūzai. Susivokęs net nusipurčiau tokios šventvagystės – juk prisiminiau Sąjūdžio suvažiavimą. Ne, be abejo, nelyginau šių įvykių tiesiogiai, bet norėjosi suprasti giliau. Kaip čia yra, kad renginiai turi išorinio panašumo, bet esmė skiriasi.
Pažvelkime į abiejų renginių aplinkybes atskirai.
Sąjūdis padėjo visuomenei nusikratyti baimės. Kur ji glūdėjo? Juk sovietinis gyvenimas, praėjus stalininiam terorui, buvo palyginti ramus. Niekas gatvėse žmonių nešaudė, bombų nesprogdino. Paryžiečiai man davė atsakymą – buvome baimės valgytojai. Tankai po gatves nevažinėjo, kariuomenė tūnojo savo kareivinėse. Rydavome baimę jos nepastebėdami, kaip vitaminų piliulę, kurios kartumas uždengtas įvairiaspalviu saldžiu daugiasluoksniu apvalkalu. Rydavome kasdien vis tą pačią dozę. Mokykloje, darbe, susirinkimuose, privalomose demonstracijose ar rinkimais vadinamuose balsavimuose. Pirmoji dozė laukė jau vaikų darželyje. Pokariu atsisakiusieji valgyti baimę ėjo į mišką partizanauti. Vėliau tapdavo rezistentais, leido pogrindžio spaudą. Darbe vis tiek gaudavo piliulę – tekdavo namie išsispjaudyti. Visiškai atsisakyti valgyti baimės piliulę reiškė eiti į kalėjimą arba būti sunaikintam kaip disidentas Mindaugas Tomonis. Štai kur buvo pagrindinė Sąjūdžio žinia – neberysime kasdienio „baimės vitamino“. Todėl Sąjūdžio suvažiavimo dalyvių entuziazmas, nors savo pavidalu yra gaivališka minios energijos išraiška, buvo tikras ir sveikas džiaugsmas. Kai sovietai pagaliau suprato, kas čia vyksta, tikrasis gąsdinimo įrankis geležiniais vikšrais išdardėjo į gatves. Bet buvo jau vėlu. Žmonės nesitraukė. Jie, kaip šiandieniai paryžiečiai, atsisakė būti baimės valgytojais.
Nacionalsocialistų mitingas tryško energija ir regimu džiaugsmu. Deja, šis džiaugsmas buvo netikras ir nesveikas. Jie nebuvo išsilaisvinę nuo baimės, bet priešingai – jos valgytojai ir sėjėjai. Jie jau buvo teroristai. Vokietijos tragediją labai taikliai išanalizavo šveicarų psichologas ir psichiatras Karlas Gustavas Jungas tuoj po karo, 1946 metais, BBC radijo laidoje. Jis su nerimu stebėjo pokyčius vokiečių visuomenėje nuo pat Pirmojo pasaulinio karo. Jungo požiūriu, kiekvieno žmogaus psichikoje yra tamsioji pusė – šešėlis, kuriame glūdi gyvuliški instinktai ir laukinės aistros. Jo neįmanoma panaikinti, nes tai žmogaus prigimties dalis. Dera jį matyti ir valdyti. Visos religijos ir kultūros tam turi susikūrusios laiko patikrintus metodus. Deja, tarpukariu Europos šviesuomenėje įsigalėjo siauras materializmas, o religijos nusilpo. Iš šešėlio išlindo laukiniai pavidalai, kurie užvaldė kolektyvinę pasąmonę. Pirmoji auka ir tapo Vokietija. Vadas netruko atsirasti. Nors buvo menkysta ir žemiausių aistrų vergas, bet turėjo gyvastingą žiurkės intuiciją. Jis pasiūlė vokiečiams „naują tvarką“. Didingos ir įvairiapusės kultūros tauta jau buvo pakerėta iš pasąmonės tamsybių išnirusio senojo pagonių dievo Odino šmėklos vilionių. Sąmonė nebevaldė laukinių aistrų, ir tauta nusekė paskui paklaikusį vadą.
Kas vyksta šiandien? Pasaulis pasikeitęs, bet žmogaus prigimtis ta pati. Europa, praliejusi marias kraujo, sukūrė trapią, daugiau ar mažiau subalansuotą nacionalinių valstybių sandraugą. Pokario Europa kūrėsi dviejų baimių šešėlyje. Savo pačios vidinės tragedijos pakartojimo baimės ir išorinės komunizmo baimės. Vokietija vėl tapo galingiausia Europos valstybe. Jos vadovaujama Europos Sąjunga atlaikė bankų krizę, už pakarpos ištraukė ištingusius graikus. Bet keičiasi ne tik klimatas. Pasaulis vėl primena senajai Europai šmėklas, kurias ji stengiasi pamiršti.
Ironiška, bet pirmą kartą terorizmu buvo pavadinti įvykiai tame pačiame Paryžiuje. Prancūzų revoliucijos laikotarpis tarp 1793 m. rugsėjo 5-osios ir 1794 m. liepos 28-osios buvo įvardytas „La Terreur“. Vien Paryžiuje giljotina nukirto daugiau nei pustrečio tūkstančio galvų. Dar labiau ironiška, kad vienas revoliucijos vadų Robespjeras terorą įvardijo kaip būtiną priemonę kelyje į demokratiją. Netrukus nusirito ir jo galva. Žinoma, tai tik pavadinimo kilmė. Apie terorą, kurį valdantieji ir revoliucionieriai naudojo visuose kontinentuose, skaitome nuo pat rašytinės istorijos pradžios. Be baimės nėra paklusnumo. Jei baimės stinga, teroras – greičiausia priemonė ją pasėti. Jei tautos atmintyje susikaupusios nuoskaudos ir užgautos tautinės ambicijos nustumiamos į šešėlį ir atvirai nesvarstomos viešumoje, jos niekur nedingsta, bet sugrįžta sulaukėjusiu pavidalu. Taip atsitiko vokiečiams tarpukariu, ir jie norėtų tai užmiršti. Viena pokario Europos baimių numaldyta, suvokta ir parengta istorijos globai. Žlugus Sovietų Sąjungai, komunizmo iliuzijos papildė ilgą neišsipildžiusių žmonijos utopijų sąrašą. Atrodė, kad ir antroji Europos baimė jau priklauso istorijai. Vokietija suvienyta, Europos tautos pačios renkasi savo kelią. Šiandienos politikoje daug gražių žodžių ir kilnių idealų. Žmogaus prigimtis, deja, nesikeičia. Kova su šešėliu, jo perpratimas ir užvaldymas reikalauja kasdienių pastangų. Vokiečių negalia kartojasi Rusijoje. Pusę šimtmečio sovietinė propaganda maitino visuomenę pergalės prieš fašizmą prisiminimais. Bet šlovingoji SSRS subiro. Nuoskaudos ir įžeistos ambicijos liko. Rusija tapo regionine valstybe, kaip ją teisingai įvardija. Regioninė, bet su tuo pačiu branduoliniu potencialu iš nebeegzistuojančio dvipolio pasaulio. Stepių vilkolakis jau stūgauja rusų tautos pasąmonės gelmėse. Jam reikia kraujo. Dar ir dar. O ir vadukas jau soste. Iš pačios tamsiausios irštvos – KGB gelmių.
Europa nori ramybės, bet kažkas ne taip ir pačioje Europoje. Praeitis palieka pėdsaką ne tik individualaus žmogaus sieloje. Tautų istorija taip pat dažnai lieka regimu pavidalu. Kažkada Europa dominavo pasaulyje, lobo iš kolonijų. Kolonijų nebėra, bet jų gyventojai patys vyksta į Europą. Iš Indijos ir Pakistano, Šiaurės ir subsacharinės Afrikos, Artimųjų Rytų ir Amerikos. Atvyksta su savo kalba, kultūra, papročiais ir religija. Čia būtina pasakyti, kad šiuolaikinis mokslas neginčijamai įrodė visų rasių žmonių prigimtinę lygybę. Bet mokslas taip pat randa vis daugiau įrodymų, kad kalba ir kultūra, nors įgyjamos auklėjimo keliu, taip pat dirbtinai iš žmogaus psichikos neištrinamos. Vadinamoji integracija pasiekiama tik ilgalaikiu atviru bendravimu. Lietuvos totoriai – puikus tokios integracijos pavyzdys. Išlaikė savo kalbą ir tikėjimą, kartu būdami lojalūs Lietuvos piliečiai. Bet tai vyko šimtmečiais. Europos multikultūrinė politika patyrė visišką krachą. Pati Europos Sąjunga iš tiesų yra daugiakalbė ir daugiakultūrė. Bet ši politika siekia tik nacionalinių valstybių lygmenį. Kitataučių integracija buvo palikta savieigai: štai jums mūsų taisyklės – naudokitės. Gyvensime kiekvienas sau laisvi ir tolerantiški. Štai ir gyvena kiekvienas sau. Taigi ar turime stebėtis, kad terorą Paryžiuje planuoja ir vykdo Europoje gimę, augę, gavę europietišką išsilavinimą, taigi europiečiai. Artimuosiuose Rytuose po baudžiamųjų karų paliko valdžios vakuumas. Iš chaoso ir klaninių kovų gimė „Islamo valstybė“. Tai revoliucinė valstybė – išorinis ir vidinis teroras yra jos pagrindinis ginklas. Tūkstančiai patraukė į Europą. Milijonai laukia prie vartų.
Kažkas Europoje ne taip, bet apie tai dar ilgai kalbėsime. Tačiau negalime užmiršti savo istorijos. Atėjo metas į viską žvelgti giliau ir be baimės. Antraip būtinai atsiras, kas pasiūlys praryti piliulę, kad nematytume savo šešėlio ir virstume naujais, džiaugsmingais, liberaliais baimės valgytojais.