Pagerbdamas šviesų Bičiulio atminimą kalbininkas ir religijų tyrinėtojas Letas Palmaitis tęsia svarstyti Algirdui Patackui itin rūpėjusį klausimą dėl Lietuvos kelio, kur, jo įsitikinimu, yra įmanoma suderinti krikščionybę ir pagonybę. Pirmąją dalį skaitykite ČIA.
Svarstome du Algirdo Patacko teiginius:
A. Archajiniai reliktai – seniausio monoteistinio tikėjimo įrodymas.
B. Pirminis baltiškas monoteizmas, turintis Senajam Testamentui svetimų trinarystės požymių, yra Indoeuropos įnašas į krikščionišką dogmatiką bei į pasaulio religijų chronologinę evoliuciją.
A. Archajiniai reliktai – žmonijos seniausio monoteistinio tikėjimo įrodymas
Jei kas pamanytų, kad iš visų pasaulyje rastų archajinių reliktų XVI a. Lasicko Aukštėjas yra unikaliausias, reikėtų ir parodyti, kuo jis skiriasi nuo Aukščiausiojo, Lango, Schmidto ir kitų mokslininkų rasto archajinėse pasaulio tikybose? Prisimenu, kaip Dialoguose Algirdas ima ginčytis, vos užsiminus apie žodžio dievas indoeuropietišką etimologiją spindintis dangus. Tokia Algirdo reakcija paaiškinama jo įsitikinimu, kad su dangumi susijusi etimologija būtinai evoliucionistinė.
Nors ši etimologija visai nebūtinai turi sutapti su evoliucionistų aiškinimais apie gamtos reiškinių sudievinimą, pats šis aiškinimas savaime prieštarauja unikalumui, nes kad ir garsusis romėnų Jupiteris yra ne kas kita kaip *djeu-pater ‘dievatėvis’, t.y. tas pats Aukštėjas, visa ko ir visų Tėvas. O kad žodis dievas < *deivas yra kilęs iš spindinčio dangaus reikšmės, apie tai užsimena ir Algirdo bei visų mūsų gerbiamas Vladimiras Toporovas „Prūsų kalbos“ I tome (1975)[10], jau neminint skaidriausios giminystės su žodžiu die-na (su kita priesaga) ir neva finiško „skolinio“ iš baltų: suom. taivas, estų taevas ‘dangus’. Vytautas Mažiulis matematiškai išveda šį žodį iš spindinčio dangaus reikšmės: „Yra iš baltų *deivas ‘dievas’ < *‘dangus’ (> suom. taivas ‘t.p.’ ir kt.) < *‘šviesus (neapsiniaukęs) dangus’. /…/ Ide. *deiwos buvo matyt adj. – fleksijos vedinys iš indoeuropiečių *deiw-/ *djeu– „tas, kas šviečia, šviesu’, iš kurio atsirado ir s. ind. dyáuh ‘dangus, diena’, gr. Ζεύς ‘Dzeusas’, lo. (*djēus >) diēs ‘diena’“[11]. Čia tinka ir Toporovo paminėti anatolų žodžiai, pvz., luvių tiwat– ‘saulė’.
B. Pirminis baltiškas monoteizmas, turintis Senajam Testamentui svetimų D-vo trinarystės požymių, yra Indoeuropos įnašas į krikščionišką dogmatiką bei į pasaulio religijų chronologinę evoliuciją.
Štai pagaliau kas visų svarbiausia: ne vien baltiškas, joks pirminis monoteizmas nerodo jokio ryšio nei su krikščionių teologija, nei su abraominiu tikėjimu apskritai.
Mūsų Dialoguose Algirdas visai be reikalo su apmaudu stebėjosi: „Kodėl buvo pasirinkta Palestina, tebėra mįslė ir ilgai dar liks, gal net iki laikų pabaigos.“ Tradiciškai tikinčio asmens atsakymas į šį klausimą paprastas, nes vargu ar D-vui rūpėjo, kurios gentys vadina Jį Aukštėju itin archajiškai ir indoeuropietiškai su baltams ir iranėnams būdinga šventąja ugnimi (nematau požymių, kad D-vas kažkaip ypatingai būtų buvęs suinteresuotas būtent archaika ir šventąja ugnimi). Tas tradiciškai tikinčio asmens atsakymas yra trivialus, o kartu ir klasikinis:
D-vas pamilo Avramą-Avrahamą (Abraomą) ir liepė jam, viską metus, eiti į Kanaano žemę, kurią buvo numatęs atiduoti Abraomo palikuonims, kada tie palikuonys išnaikintų kanaaniečius už jų stabmeldišką pasileidimą ir sunkius nusikaltimus (sodomiją, kūdikių aukojimą Baalui, kt. – žr. Įst 9, 4–5), o paskui, pagal D-vo įsakymus sutvarkytoje šalyje, parengtų pamatus Mesijo atėjimui pas juos ir į pasaulį. Vadinasi, D-vas nerado tokių asmenų, kaip Abraomas, tarp baltų, o šalia baltų negyveno tokių, kaip kanaaniečiai – nedorėlių, kuriuos būtų reikėję išnaikinti ir atiduoti jų žemę baltiško Abraomo palikuonims. KAIP nereikėjo D-vui Savo tikslams parinkti „didžiųjų šlovingųjų“, kaulus priešams traiškančių imperijų su jų baubais imperatoriais, TAIP nereikėjo ir tūkstančio ypatingai archajiškų tautelių su jų žalčiais ir šventomis ugnimis, užteko tik vienos. O juk negali visi būti viena – kam dar pavydas! „Argi puodas sako puodžiui: ‘Ką tu iš manęs darai?’“ (Iz 45, 9, Rom 9, 20)!
Taigi arba baltai „neišlaikė konkurso“, arba, be Abraomo, kitų pretendentų išvis neatsirado.
Jei kam nors toks primityvus atsakymas pašaipus ir „nemokslinis“, tai galiu atsakyti ir moksliškiau: svarbu ne akivaizdus skirtumas tarp daugdievystės ir viendievystės, bet skirtingi Auštėjo suvokimai, nes net ir Algirdas galbūt ne visada nuosekliai gilinosi į tai, jog:
1) panteistinis tikėjimas, kuriame D-vas aprėpia viską, nė kiek ne mažiau yra ir monoteistinis: juk jei D-vas yra Visa Kas, argi ne Jis totaliai ir yra tik Vienas! O kas gi dar gali būti be Jo?
2) Švč. Trejybė yra a) ne mokslinis atradimas ir ne b) „chronologinės tikėjimų evoliucijos“ produktas Indoeuropoje, bet Apreiškimu grindžiamas teologinis dogmatas, paaiškinantis ne šiaip „D-vo sandarą“, bet Vieno D-vo sampratą, esant 1) – Atpirkimui, kuriam būtinas 2) – Įsikūnijimas (Antrasis Asmuo!), bei esant 3) – D-vo Tėvo atstovavimui, kad tas Įsikūnijimas įvyktų (per Šventąją Dvasią, Trečiasis Asmuo!) ir vainikuotųsi D-važmogio Kūne, Kuris yra Bažnyčia, o teleologiškai – visa žmonija.
Biblijinis tikėjimas ir Švč. Trejybės dogmatas
Tikime, kad abraominės religijos – visų pirma D-viško Apreiškimo rezultatas. Tačiau sprendžiant iš seniausių Biblijos tekstų, žmogui jau tada buvo sunkoka iš karto suvokti, kad D-vas Kūrėjas yra tik vienas D-vas. Žydai galutinai nusikratė stabais tik per didžiulį sukrėtimą: ištrėmimą į Babiloniją, po to, kai sugrįžo, ir nuo Ezros laikų ėmė kurti aptvarą apie Įstatymą, kad jokių stabų daugiau nebebūtų Izraelyje. Atkreipkime dėmesį, kad Evangelijoje nebėra senovės pranašų laikams būdingų ginčų ir smerkimų dėl stabmeldystės, bet grynai etiniai klausimai dėl Įstatymo raidės ir esmės, ir būtent tai yra Ezros ir jo pasekėjų – Didžiojo išminčių susirinkimo – pastangomis sukurtõs aptvaros rezultatas. Galime vaizdžiai teigti, kad čia žydai „persistengė“ ir jau tarp jų ėmė rastis sluoksnių, kurie šitai suprato. Čia ne vien J-šūa pasekėjai – juk Talmudo nepriėmė ir vadinamieji karaimai (nepainioti su jų vėlesne tiurkiška šaka!), vienodai nepriėmusieji ir krikščionybės. Išoriškai žiūrint, J-šūa ir negalėjo būti neatstumtas jau kelių šimtmečių senumo minėtos Įstatymo saugotųjų tradicijos, sutampančios dar ir su religine valdžia. Jo tiesi kritika atrodė kaip įžeidimas, todėl į mistinį mesijinį turinį net nenorėta gilintis. Jis buvo suvoktas kaip tradicijos priešas, vienas iš tamsios liaudies. Tradiciškai išsilavinusių žmonių toks Jis ir negalėjo būti priimtas kaip Mesijas, net nesigilinant į Mesijo požymius. Nebent jie būtų buvę, nelyginant Nikodemas, kaip nors mistiškai paveikti.
Tačiau tuo atmetimas nesibaigia. Greit prasideda karas su pagonimis romėnais, o Bar Kochbos sukilimo metu krikščionybė jau išplitusi tarp pagonių, tradiciniai žydai negali pasitikėti mesijiniais krikščioniškais, pastarieji išvaromi. Juo labiau tada, kai numalšinus sukilimą krikščionybės centrai atsiduria anapus Palestinos, o Romos imperijoje nuo IV a. net teologiškai suartėja su antikine filosofija ir bet koks tikybinis bendravimas su žydais jau pačios krikščioniškos valdžios uždraudžiamas. Tada ir iškyla reikalas parodyti, kad krikščionybė nėra pagoniška stabmeldystė. Nors J-šūa savo mesijinį vaidmenį skelbė dar mokydamas ir tvirtino Mesijo, kaip D-viško Asmens, buvimą dar prieš visus laikus, o tikėjimas Šventąja Dvasia nebuvo jokia naujiena, net ir palyginti vėlai kanonizuotame dabartiniame Naujojo Testamento tekste nėra aiškių formuluočių, kad D-vas Trivienis (išskyrus Mato Evangelijos pabaigą, įtariamą interpoliacija[12], bei 1 Jn 5, 7, kur skiriasi net kanoniški leidiniai). Iki Pirmojo visuotinio Bažnyčios susirinkimo Nikėjoje 325 m. mažai kam už Bažnyčios ribų buvo aišku, ką tiki krikščionys, nes ir pačių krikščionių nuomonės skyrėsi. Svarbiausia buvo pačius krikščionis įtvirtinti vienoje dvasioje, kad pagonims būtų aišku, jog tikima Vienu D-vu Kūrėju, o tradiciniams žydams – kad tikėjimas Kristaus D-viškumu nėra daugdievystė. Tai dogmiškai įtvirtino nikėjiškas tikėjimo išpažinimas, patikslintas mokymu apie Šv. Dvasios D-viškumą 381 m. Konstantinopolio susirinkime.
Šį ekskursą padariau štai dėl ko. Negali būti nė kalbõs apie kokią nors „ikikrikščionišką religinę mintį“, neva atsekamą iš baltiško monoteizmo. Švč. Trejybės dogmatas atsirado savo laiku dėl tikėjimo būtinybės, bet jo įžvalga reiškėsi mistiškai, kai susirinkimo dalyviai bendrai priėmė tokią, bet ne kitokią formuluotę, o pati formuluotė jau turėjo teologinę užduotį – ,padaryti ją suprantamą, kiek tai įmanoma, žmogiškam mąstymui[13]. Todėl savaime aišku, kad krikščionių Trivienybė juo labiau neturi jokio atramos taško pagoniškose dievų triadose (plg. Višnų, Brahmą, Šivą ir pan.), kurios ir pačios yra Aukščiausiojo emanacijos, ir toliau emanuoja per savo avatarus.
Čia pat verta pastebėti, kad vis dėlto krikščionybės skiriamasis požymis anaiptol ne nikėjiški dogmatai, kad ir kaip juos priimtume, tačiau dorovinis Atperkamosios Golgotos Aukos Žygdarbis, Kuriuo tik ir išgelbėjama žmonija. Krikščionis yra tas, kuris gyvena Komunijoje su Nukryžiuojamuoju už kiekvieną žmogų. Todėl, kad ir kaip būtų smerkiami kitatikiai, eretikai ir pan., atsakyti tikinčiajam krikščionio vardo negalima, jeigu jis tikrai mato Kristaus Aukoje galimybę ir pačiam pasiaukoti už artimą.
Pats laikas priminti, kad tradicinis katalikų tikėjimas skelbia anatemą kiekvienam arba neigiančiam Trivienybę, arba teigiančiam, kad Asmenų ne Trys, bet Du arba daugiau nei Trys. Laimei, nėra paskelbta anatemos tiems, kurie mąstytų apie Begalybę D-vo Asmenų[14], iš Kurių būtent Trys yra dogmiškai būtini ir pakankami mūsų tikėjimui racionaliai suvokti, dėstyti ir ginti.
Taigi kad ir kaip kas nors bandytų sieti krikščionių Triasmeniškumą su pagoniškomis dievų triadomis, Švč. Trejybės dogmatas niekaip su tuo nesusijęs, bet yra pašauktas parodyti, kad Atpirkimas neįmanomas be tikėjimo Įsikūnijimu, nes žmogus ne tik kad žmonijos, bet net ir savęs negali atpirkti iš nuodėmės, o D-vas nieko bendro su nuodėme neturi. Dogmatas yra monoteistinis – D-vas išlieka Vienas, Sūnus ir Dvasia neatskiriami nuo Tėvo, tačiau D-viškoji Asmenų Prigimtis nėra tapati Visatos prigimčiai: D-vo ir ne-D-vo, t.y. viso, kas D-vo sukurta, prigimtys yra skirtingos. Tai ir atskiria krikščionybę, kaip ir kitas abraomines tikybas, nuo panteizmo.
Pasvarstykim dabar, ar galima teigti, kad moksliškai atsekamas pirminis primityvių genčių monoteizmas rodo į skirtingas D-vo ir Visatos prigimtis?
Išnašos:
[10] В.Н. Топоров, Прусский язык, т. I. Москва, 1975, p. 321–324.
[11] V. Mažiulis, Prūsų kalbos etimologijos žodynas, I, p. 191–192.
[12] Džordžijos universiteto profesorius George’as Howardas 1987 m. paskelbė Ispanijos rabino Šem-Tov ben Jicchak ben Šapruto 1400 m. galutinai suredaguotos polemikos su krikščionimis paskutinio tomo – Mato Evangelijos – teksto tyrinėjimą, o 1995 m. – ir patį tekstą. Anot Howardo, Ben Šaprutas panaudojo vos ne nuo pirmųjų amžių tarp žydų mokslininkų polemikai vartotą senovinę versiją. Pagrindinė tyrinėjimo išvada – ši knyga daugmaž atspindi prarastą hebrajišką Mato originalą. Svarbu, kad čia Mt 28, 19 (George Howard, Hebrew Gospel of Mathew, Mercer University Press, 1995, p. 151 / http://adamoh.org/TreeOfLife.lan.io/SDAcomms/ SPAUSTI: Hebrew Gospel of Matthew by George Howard – Part One.pdf, prieita 2016 03 02) Švč. Trejybė neminima, nors tai daugeliui būtų geras argumentas teigti, neva krikščionys nėra monoteistai. Nėra tokio paminėjimo ir kuriuose ne kuriuose senoviniuose rankraščiuose. Be to, pačioje 1987 m. analizėje (The Gospel of Mathew according to a primitive Hebrew text, Mercer Univercity Press, 1987 – ten pat, SPAUSTI: Hebrew Gospel of Matthew by George Howard – Part Two.pdf, prieita 2016 03 02), ypač p. 203–206, pribloškia Howardo atradimas, kad graikiškas tekstas tendencingai iškreipė Mt 5, 31–32, 33–37 įterpdamas nebuvusius žodžius apie „mažiausią Dangaus Karalystėje“ Mt 11, 11 ir iškreipia 11, 13 pirminę prasmę „Visi Pranašai ir Įstatymas kalbėjo apie Joną“ 11, 13 bei „Tiesa, Elijas ateis ir išgelbės visą pasaulį“ 17, 11 [„išgelbės visą pasaulį“ – tikriausiai jau paties hebrajiško teksto iškraipymas].
[13] Perfrazuojant Pavlą Florenskį: „Trivienybės mokymas gimė iš mistinės įžvalgos, kuri netobula sąvokų kalba įgauna prieštaringą dialektinę formą. Dogminė prasmė atskleidžia tai, kas yra duota intuityviam vidiniam stebėjimui, o spekuliatyvi filosofija įprasmina tą duotybę kaip tai, kas turi būti pagal galimybę suderinta su diskursiniu mąstymu“ – А. Мень, История религии. Москва, 1991, т. 1, p. 78.
[14] Plg. septynias D-vo Dvasias, Apr. 3, 1, bei įprastas nuorodas į septynias (pagal Iz 11, 2, KBK 1831) Dvasios dovanas (?), bet plg. Apr 8, 2, 6 (?). Septynių D-vo Dvasių koncepcija yra ir tradiciniame judaizme (jau Tob 12, 15), prie kurio Apreiškimas šv. Jonui šiuo atveju lyg ir dera.