Pagerbdamas šviesų Bičiulio atminimą kalbininkas ir religijų tyrinėtojas Letas Palmaitis tęsia svarstyti Algirdui Patackui itin rūpėjusį klausimą dėl Lietuvos kelio, kur, jo įsitikinimu, yra įmanoma suderinti krikščionybę ir pagonybę. Pirmąją dalį skaitykite ČIA, antrąją – ČIA.
Svarstome, ar galima teigti, kad moksliškai atsekamas pirminis primityvių genčių monoteizmas rodo į skirtingas D-vo ir Visatos prigimtis?
Panteistinis monoteizmas
Džiaugdamasis atrastu „baltų monoteistiniu Aukštėju“, Algirdas Patackas nurodo Vladimirą Toporovą, kuris, išanalizavęs baltų dievybių hierarchiją, prieina prie šios išvados: „Norint atskleisti ankstesnį prūsų panteono vaizdą, reikia atsižvelgti į tokius jį užstojusius faktus, kaip dievybių surikiavimas kartą pagal kosmologinę, kartą – pagal gamtinę ūkinę schemą pasinaudojant tai hierarchiniu, tai kalendoriniu principu. Viena dievybė perskiriama į keletą išlaikant bendrą pavadinimo šaknį, bet diferencijuojant darybinius elementus bei dirbtinai semantizuojant antrąjį ir paskesnius personažus, neminint antikinių ar germaniškų schemų įtakos. Nuimant vėlesnius sluoksnius, vidine rekonstrukcija galima išvysti ankstesnį vaizdą. Svarbiausia, kad linijinį dievybių sąrašą galima transformuoti į dvimatę arba net trimatę schemą“[15].
Toliau Toporovas ir pateikia schemą, kurią Algirdas atvaizduoja Dialoguose (p. 36): viršuje D-vas, žemiau kurio Perkūnas viršutiniame trikampio kampe, nuo kurio kairiajame apatiniame – Trimpas, o dešiniajame – Patols[16]. Čia Algirdas teigia: „Dievas čia nieko bendra neturi su apatiniais personažais – kurie, be abejo, yra prasidedančio irimo ženklai – ir plūkauja virš jų lyg lietuviškos vasaros debesis-dievesys…“ Deja, kažkodėl praleista kilmės rodyklėlė, kurią Toporovas deda nuo Deivo (D-vo) vertikaliai žemyn prie Perkūno. Tai iš tiesų atspindi seniai pastebėtą bruožą, kad anas archajinis nepasiekiamas Aukščiausiasis žemiau savęs visada turi savo reprezentantą, kuris toliau už jį vadovauja žemesnių dievybių hierarchijai.
Tačiau ir pats Toporovas štai ką teigia (ten pat žemiau) apie schemos personažų rodyklėlėmis sužymėtas priešpriešas, pradedant nuo Aukčiausiojo: „Schemos nariai tarp savęs yra susiję nurodytomis priešpriešomis /…/: Deivs – Perkūns (vyriausiasis – nevyriausiasis, neaktualus [t.y. žmonėms – LP past.] – aktualus, šeimininkas – vykdytojas, be aprašomosios išvaizdos – su aprašomąja išvaizda, motyvacijų nebuvimas – motyvacijų buvimas), Trimps – Patols (/…/ t.t.“ Deivo ir Perkūno santykį Toporovas patikslina toliau, kalbėdamas apie XIII a. senovės rusų metraščiuose minimus lietuvių dievus „Andają“ ir „Diviriksą“ („D-vo rykštę“, t.y. Perkūną) (p. 313): „Andajo, dievų valdovo („viršdievio“) santykis su Perkūnu, kaip tarnu ir padėjėju, jo valios įkūnijimu („rykšte“), yra toks pat, kaip ir iki šios dienos išlikusių seniausių D-vo suvokimų su Perkūnu (arba kaip latvių D-vo su Perkuonu).“
Nematau, kad čia kas nors plūkautų viršuje be jokio ryšio su apačia. Tačiau aišku, kad viršuje yra Galinga Visa Ką Valdanti Priežastis, Kurios pamatyti, o todėl ir aprašyti neįmanoma. Ar ji suvokiama kaip abraominis Visa Ko Kūrėjas – tai jau visiškai kitas klausimas, kurio Algirdas nė nebandė iškelti.
Tad kas gi yra tas ankstyvosios religijos Aukštėjas – ar Visa Ko Kūrėjas anapus Savęs, ar Visa Ko Skleidėjas iš Savęs?
Kad pirmykštis žmogus suranda D-vą kūrinijos galybėje, pabrėžia teologas kun. Aleksandras Menis. Būtent sutapatinant galingas gamtos jėgas su beveidžiu Absoliutu gimsta panteistinis D-vo suvokimas, tuo ir patrauklus, kad Absoliutas pasirodo pasiekiamas ir matomas per savo hierarchines apraiškas visame kame aplinkui[17]. Kad panteistinė sistema taptų religine, tereikia tik išrutulioti ją hierarchinėmis Absoliuto emanacijomis nuo Aukščiausiosios iki pagrindinių dievinamų apraiškų-dievybių, kurios per savo avatarus emanuoja į žemesnes apraiškas, į sakralizuojamus karalius faraonus, į karalių tarnus, visus žmones, gyvūnus, augalus ir akmenis. Šiuo keliu iš pirmykščio panteizmo gimsta natūralus politeizmas – natūrali religija, kuri, kaip pažymėjo Algirdas, jau išsigimstančios civilizuotos religijos pakopoje[18] pavirsta valstybę aptarnaujančia hierarchine struktūra, mechaniškai suvokiančia santykius su dievybėmis ir palenkiančia jas iš seniau paveldėtais magiškais veiksmais, bet dievaičiai (klasikinėje Europos Antikoje) jau yra atsiplėšę nuo Absoliuto, jie nebe hierarchiški Absoliuto avatarai, ne emanacijos pakopos, bet savarankiškos antropomorfinės būtybės (plg. germanų dievus), faktiškai – galingi stebuklingi „žmogeliukai“. Tas Aukštėjas, Kuris dar gyvas pirmykštėje sąmonėje, vėlesnėje pakopoje arba pamirštamas, arba išlieka šešėlyje šalia vyriausiojo dievaičio, arba perinterpretuojamas kaip antropomorfinis dangaus valdovas.
Mūsų laikais, po ištisos Apreiškimo epochos, kada tikrasis Kūrėjas Pats atskleidė Save žmogui, bet civilizuotame technikos ir mokslo pasaulyje liko atstumtas, juo labiau visi bandymai grįžti į pirminę natūralią religiją arba tėra tik tuščias vaikų žaidimas, arba politinė spekuliacija ieškant tautinės ideologijos, arba jau grynas okultinis satanizmas (arba visa ko mišiniai).
Taigi bent ankstyvos stadijos panteizmas tikrai yra monoteistinis: pati Visata atsiranda iš Aukščiausiojo emanacijų, yra jo dalis. Melsdamasis „Vienam Aukščiausiajam D-vui“, asmuo meldžiasi ne Asmeniui Kūrėjui, bet Absoliutui – visa ko Pradžiai, o religiniai dėsniai – tai karminiai dėsniai, kurie nesiskiria nuo gamtos dėsnių. Todėl šioje pasaulėjautoje nėra nei Kūrėjo, nei kokių nors „kitokios prigimties“ kūrinių – substancija ta pati, tarsi marksistų „materija“ (kažkodėl turinti „dėsnius“[19]). Atitinkamai negali atsirasti sukurtųjų sielų, o sielos (nors teoriškai iš kažkur emanuoja, o galų gale stengiasi vėl ištirpti Nirvanoje) yra pasmerktos sansarai – begalinių persikūnijimų ratui.
Kreacinis monoteizmas
Kas kita yra kreacinis monoteizmas, nes čia D-vas yra anapus sukurtojo, t.y. anapus erdvės ir laiko. Visa, kas sukurta, egzistuoja autonomiškai Jo Valia, o sukurtojo amžinybė erdvėje ir laike nėra anapusinė Paties D-vo amžinybė (kurioje, natūralu, nieko nei atsirasti, nei išnykti negali), bet nuo D-vo priklausoma, laikosi kaip tik dėl Kūrėjo, kaip Kūrėjo dovana, kaip laisvė būti. Ši tikyba nereikalinga jokių emanacijų ar persikūnijimų: viena ir kita – „iš panteistinės operos“. Kita vertus, pats D-vo, kaip visa ko egzistencijos pagrindo, suvokimas, be abejo, vienija kreacinį ir panteistinį monoteizmą, o vėlyviems, jau nebe panteistinėms, bet iš buvusių avatarų „sužmogėjusiems“ dievams-„galingiems žmogeliukams“ įvardyti iš esmės netinka taikyti tą patį žodį „dievas“, kaip ir Visa Ko Pagrindui. Tai skirtingos sąvokos[20].
Būdamas anapus erdvės ir laiko, monoteistinis Kūrėjas yra visiškai nepažinus ir nepasiekiamas. Žiūrint iš čia, Jis yra Nematomas Ne Kas, nes bet kuris apibrėžimas jau yra Nepasiekiamojo ir Nepažinaus apribojimas. Jį galima nusakyti tik neigiant bet kokias žmogui žinomas savybes (vadinamoji „apofatinė teologija“ nuo Platono iki Filono Aleksandriečio ir Dionisijo Areopagiečio bei Maimonido).
Natūralu, kad teologams bandant paaiškinti tai, kas iš principo yra aukščiau žmogiško pažinimo ribų, panteistinis suvokimas, kaip paprastesnis, braunasi į kreacinį, o krikščioniškas Įsikūnijimo tikėjimas sudaro tam itin palankią dirvą: anapusinis Kūrėjas nužengia į Savo kūriniją ir padaro ją Savo dalimi Kristuje ir per Kristų. Panteistiniai samprotavimai šia linkme yra tušti ir logiškai prieštaringi, nes maišoma tai, kas amžina ir kas neamžina, t.y. iš principo negali atsirasti Amžinybėje, kitaip ji nebe Amžinybė (nebent viskas yra ámžinos panteistinės fluktuacijos). Nuo pat krikščioniškos teologijos pradžios, o ypač – nuo Klemento Aleksandiečio pabrėžiama tik viena, kas yra neabejotinai aišku: žmogus gali pažinti D-vą tik tiek, kiek D-vas Pats jam atsiskleidžia, visų pirma – per Kristų. Nors Išganymas Kristuje yra tam tikras žmogaus prigimties sudievinimas Jo D-viškume, tai dar nebūtinai turi reikšti visos kūrinijos pakėlimo į d-eviškumą. Žmogus tačiau yra „gyva siela“, turinti dvasią, o juk dvasia yra anapus erdvės ir laiko!
Pagaliau gali būti tikybų, kurių teologija skelbia kreacinį D-vą, bet dėl įvairių įtakų tai sumaišo su panteizmu. Toks yra musulmonų šiizmas su D-vo „įsikūnijimo“ bei Alijaus emanacijų variantais. Algirdas simpatizavo būtent šiizmui, kurį laikė indoeuropietiška islamo forma.
Nors kreacionizmo ir panteizmo maišymo atvejai tikrai egzistuoja, kūrybos ir emanacijų priešprieša iš pagrindų atskiria viena ir kita. Todėl mūsų neturėtų klaidinti tarp archajinių neabraominių natūralių religijų rastas „Aukštėjas“. Jei baltai tokį ir turėjo, tai dar nėra jokia baltiško tikėjimo tapatybė abraominei kreacinei krikščionybei. Ieškoti pagoniškuose tikėjimuose „trejybių“ – gana dėkingas darbas (imkime „indoeuropietiškus“ hinduistų Višnų, Brahmą ir Šivą, baltų Perkūną, Trimpą ir Patalą), tačiau tam ir yra krikščionių teologija, kad Vienas D-vas nebūtų suplakamas su trimis aukščiausios hierarchijos avatariniais dievais. Pastarasis atvejis priklauso panteizmui, kurį (be kitų sunkių paklydimų) griežtai pasmerkė Popiežius Pijus IX (vadinamajame „Syllabus Errorum“) 1864 m.
Išnašos
[15] В.Н. Топоров, Заметки по балтийской мифологии. / In: Балто-славянский сборник, Москва, 1972, p. 307–308.
[16] V. Mažiulis atmeta Būgos-Toporovo etimologiją *Patuls ‘Po-žem-[inis]’, nes tai ne požemio dievybė, bet požemio dievybės *Pikulo epitetas (pagal tą patį Toporovą, Заметки, p. 309), o jei būtų ‘požeminis’, būtų buvęs *Patulīs. Mažiulis siūlo rekonstruoti *Patals ‘kuris nuramina (amžiams)’ nuo *tal-ītvei ‘raminti’ – plg. rusų у-тол-ить bei lietuvių tilti. Žr. Prūsų kalbos etimologijos žodynas, III, p. 675–676.
[17] А. Мень, История религии, Москва 1991, т. 1, p. 78.
[18] L. Palmaitis, A. Patackas, Kas ir kada pagrobė Europą. Virtualūs dialogai. Kaunas, 2001, p. 35–36.
[19] Tie dėsniai „aiškinami“ materijos „savybėmis“ be tolesnio aiškinimo, kitaip tariant, marksistų materija ir yra D-vas, nes pagal Leniną „žmogaus sąmonėje materija atspindi (pažįsta) pati save“ – panteizmo paralelizmas su nereliginiais terminais dėstomu „dialektiniu materializmu“ daugiau nei akivaizdus! Šios minties pakėlimas į jau teologiškai išreikštą „programos“ be Programuotojo lygmenį (nepasakant iki galo, kad pati „materija“ ir yra Programuotojas, kitaip tariant – Aukščiausias Protas, kurio ieškoma… žmoguje), yra idiotizmo viršūnė – žr. https://sites.google.com/site/marxeconomy/definition/esse10 (prieita 2016 03 04)
[20] Todėl gerai daro islamas, kad neverčia arabiško žodžio Al-a– ‘D-vas’ į kitas kalbas, nors dėl to patys musulmonai nearabai dažnai suvokia šį žodį kaip asmenvardį, panašiai kaip ir nemusulmonai. Mums, perėmusiems abraominį tikėjimą iš žydų, irgi nebūtų pakenkę vartoti neverstą hebrajišką žodį El-im (daugiskaitinė intensyvo forma, kurios atitikmuo lietuviškai galėtų būti ir El-hai).