Pagerbdamas šviesų Bičiulio atminimą kalbininkas ir religijų tyrinėtojas Letas Palmaitis tęsia svarstyti Algirdui Patackui itin rūpėjusį klausimą dėl Lietuvos kelio, kur, jo įsitikinimu, yra įmanoma suderinti krikščionybę ir pagonybę. Pirmąją dalį skaitykite ČIA, antrąją – ČIA, trečiąją – ČIA.
Indėlio į religijų evoliuciją datavimas
Belieka paskutinis, bet itin svarbus klausimas. Ką turėtume galvoje mėgindami įsivaizduoti baltų religijos indėlį į pasaulio religijų chronologinę evoliuciją? Kurį baltų laikotarpį, kurių baltų? Indėlis į ikikrikščionišką monoteizmą būtų indėlis nebent tada, jei būtų datuojamas ikiabraominiu laiku, t.y. vėliausiai – apie XX a. prieš Kristų, t.y. kada dar tebeegzistavo prabaltoslavogermaniškas tarmių bendrumas. Mintis, kad archajiškiausią kalbą turi atitikti ir archajiškiausia religija, savaime yra teisinga, nes religija yra dvasinio gyvenimo ir pasaulio suvokimo reiškinys, panašiai kaip ir kalba, kuriõs sąvokos išreiškia pasaulio suvokimo ypatumus. Ši mintis anaiptol ne lygi primityviam teiginiui, neva baltų prokalbę turi atitikti ir baltų protautė, nes tauta yra istoriškai susidaranti bendruomenė, kurios pagrindas gali būti net ir kalbiškai negiminingos gentys (plg. latvius), o šiuolaikinė genetika leidžia tai atsekti. Mes tik žinome, kad baltoslaviškai kalbėjusioms gentims priklausė ir būsimieji slavai, tačiau genetiškai net ir baltakalbiai žmonės netapatūs. Kita vertus, ką rodo vadinamieji suomių „skoliniai“ iš baltų, kuriems priklauso elementariausi ir būtiniausi žodžiai, kaip dangus (suomių taivas), žalias (estų haljas), geltonas (suomių kelta-inen), šienas (heinä), daržas (tarha), sėkla (siemen), šarka (harakka), avinas, ėr(iuk)as (oinas, jäärä), piemuo (paimen), siena (seinä), ąsa (ansa), ratas (ratas)“ ir t.t.? Tokie pagrindinio leksinio fondo žodžiai negali būti ištisomis kategorijomis skolinami (plg. suomių talkoo-t ‘talka’ ir „vokiečių“ „skolinį“ Rytprūsiuose Babeigtuwis ‘pabaigtuvės’). Jie, be abejo, rodo ne skolinius, bet simbiozę vos ne ant baltiško pamato, o tai turėjo būti ne vien labai senas, bet ir labai ilgas laikotarpis. Kita vertus, baltų kalbų archajiškumas ir paties žodžio D-vas giminystė graikų Dzeusui, romėnų Jupiterio vardo pirmajam sandui rodo į tokią senovę, kuriai vargu ar galima taikyti kokio nors konkretaus etninio darinio apibrėžimą. Tuo laiku vargu ar įmanoma apskritai atskirti, kur baltų, o kur indoeuropiečių prokalbė (jos vėlyvesnių pakopų lokaliniai dariniai), suvokiant prokalbę ne kaip vadovėliuose sunormintą gramatinę sistemą, bet kaip įvairiausių tarmių kontinuumą. Manyčiau, šiuo atveju negalėtume kalbėti apie būtent baltų dvasinius indėlius, jau neminint pralietuvių, nes net kalbinis skirtumas tarp lietuvių ir latvių nėra senesnis nei koks nors šeštas Kristaus eros amžius, o galutinis baltų ir slavų prokalbių išsiskyrimas (ne istorinių genčių susidarymas!) galbūt senesnis mažiau nei dar tūkstantmečiu.
Išvados
Kad ir kaip vėlai yra paliudytas žodis Aukštėjas, jis, be abejo, priskirtinas prie duomenų, gautų tyrinėjant įvairiose archajinėse tikybose paliudyto „pirminio monoteizmo“ liekanas. Tačiau Aukštėjo analizė atskleidžia ne kreacinį monoteizmą, žinomą vien tik iš abraominių religijų, bet panteistinį. Juo labiau negalima čia įžiūrėti dar ikikrikščioniškų laikų indėlio į monoteistinę koncepciją, t.y. konkuruojančio su abraominiu apreiškimu. Tokios kalbos būtų tik romantika, deranti prie Palemono mito arba net prie Maironio epochos, kada buvo būtina pažadinti tautoje savo vertės pajautimą. Deja, laikui bėgant šis gana gerai vykęs pažadinimas pavirto maironizmu – lietuviai ėmė laikyti D-vo leistą kalbinį archajiškumą vos ne tautos indėliu į pasaulinę kultūrą.
Šie priekaištai netaikytini Algirdui Patackui, kuriam reikia padėkoti vien už tai, kad įvedė Aukštėją į Lango–Schmidto surinktų archajinio monoteizmo liekanų korpusą, ir net už tai, kad paneigdami Aukštėjo ryšį su kreaciniu monoteizmu, regime ir loginį absurdą siekiančias maironizmo viršūnes, o tai padeda įveikti laiko nebeatitinkančią romantiką, klaidinančią net ir kilniausius tautos atstovus.