Algirdas Patackas ir Letas Palmaitis per „Dialogų“ pristatymą Kauno viešojoje bibliotekoje 2011 m. kovo 16 d.
Pagerbdamas šviesų Bičiulio atminimą kalbininkas ir religijų tyrinėtojas Letas Palmaitis tęsia svarstyti Algirdui Patackui itin rūpėjusį klausimą dėl Lietuvos kelio, kur, jo įsitikinimu, yra įmanoma suderinti krikščionybę ir pagonybę.
Istorinis įvadėlis
Šimtmečiais tikintiesiems krikščionims nė į galvą negalėjo ateiti kitokia mintis nei kad Vieno D-vo tikėjimas ir yra pirminė žmogaus religija. Priimant kaip apreikštąją tiesą Šventąjį Raštą, kuriame pirmasis žmogus yra D-vo kūrinys, betarpiškai bendraujantis su D-vu (su Kuriuo betarpiškai bendravo ir Nojus, iš visų pasaulio žmonių vienintelis su savo gimine išlikęs po tvano), buvo aišku, kad šis betarpiškas bendravimas ir yra pirminė religija. Todėl daugdievystė buvo suprantama kaip tos pirminės religijos užmiršimo rezultatas.
Kai po „tamsių“ viduramžių sušvito antikinės praeities renesansas, o „išlaisvinančios“ giljotinos epochoje įsiviešpatavo racionalizmas, išplito abejonės ir ateizmas. XIX a. įsigalėjus „mokslo“ kultui, radosi net ir tokių bibleistų, kuriuos ankstesniais laikais vargu ar kas nors būtų galėjęs pavadinti tikinčiaisiais. Patys „pažangiausi“ jau konstravo grynai ateistinius religijos atsiradimo modelius: literatai prašneko apie apgavystes, o Darvino evoliucinistinio įkvėpimo pagauti mokslininkai, pradedant Edwardu Tyloru[1], prašneko apie pirminį animizmą, totemizmą, fetišizmą ir pan. primityvias tikėjimo formas, atrandamas tarp laukinių genčių necivilizuotame pasaulyje. Jų manymu, iš tokio primityvaus tikėjimo kilusi religija ir turėjusi būti seniausia, davusi daugybę politeistinių tikybų visose pasaulio tautose. Šį požiūrį paveldėjo ir marksizmas, kuris patį monoteizmo atsiradimą aiškino ir tebeaiškina socialiai: kovoje už būvį atskiros gentys, turinčios savus dievus, jungiasi į sąjungas, svarbiausia dievybe tampa galingesnės genties dievas, o gentims susibūrus aplink miestus valstybes ir atsirandant karaliams, tas dievas paskelbiamas pagrindiniu bei visa ko kūrėju. Ši teorija negali paaiškinti tik vieno: kodėl iš tūkstančių skirtingų politeistinių tikybų pasaulį užvaldo iš esmės tik viena monoteistinė abraominė tikyba.
Todėl tikra sensacija tapo pirminio monoteizmo teorija[2], kurią išpopuliarino katalikų mokslininkas kun. Wilhelmas Schmidtas, ištyrinėjęs daugybę primityvių genčių. Jis parodė, kad tarp skirtingų archajinių genčių tikima, kad virš visų dievybių egzistuoja Aukščiausiasis, o Jo suvokimai visur panašūs. Šias išvadas jis dėstė savo įsteigtame periodiniame leidinyje Anthropos bei iki pat mirties leistame darbe „D-vo idėjos kilmė“[3].
Lietuvoje apie panašų pirminį baltišką monoteizmą kalbėjo dar Vydūnas[4]. Gilesnę baltų tikėjimo rekonstrukciją atliko maskvietis Vladimiras Toporovas[5], o Lietuvos kultūros platybėse pirminio baltų monoteizmo idėją bei jos pagrindimą Toporovo darbuose iki pat paskutiniųjų savo dienų populiarino Algirdas Patackas[6]. Būtent Algirdui Patackui turime būti dėkingi už šios ir panašių svarbių temų iškėlimą, nesvarbu kokios pažiūros susikirs jas gvildenant. Panašų susikirtimą galima rasti ir mūsų bendroje knygoje „Kas ir kada pagrobė Europą“ – dviejų asmenų dialoguose, kurių pozicijas dabar bandysiu pagilinti[7].
Aukštėjas ir Algirdo Patacko formuluotės
Manyčiau, būtų svarbu pacituoti tas Algirdo formuluotes, kurias rasime minėtoje knygoje (psl. 45) ir po jos išleidimo, pvz., 2012 m. tinklapyje alkas.lt, išsakytas dėl archajinio lietuviško Aukščiausiojo pavadinimo Auxtheias Vissagistis, aptinkamo Jono Lasickio „Dediis Samagitarum“ žemaičių dievų aprašyme.
Pirmu atveju Algirdas teigia: „… čia galima įžvelgti būsimos krikščioniškosios trinarystės nuojautą, kurios nei kvapo nėra Senajame Įstatyme ir kuri, be abejo, yra Indoeuropos įnašas į krikščioniškąją dogmatiką…“
Pataisysiu, kad reikia kalbėti ne apie Įstatymą, bet apie Senojo Testamento knygas, kuriuose, gana mistiškai, tačiau kaip tik yra „kvapo“ – plg. paslaptingus tris vyrus, pasirodžiusius Abraomui prie Mamrės ąžuolo: „Pakėlė akis ir pamatė tris vyrus stovint šalia“. Tačiau Abraomas kažkodėl kreipiasi į Juos vienaskaita: „Mano Viešpatie, jei radau malonę Tavo akyse, nepraeik Savo tarnui pro šalį!“ (Pr 18, 2–3). Toliau: „Ir JIE tarė jam: ‘Kur Sara, tavo žmona?’ – Jis atsakė: ‘Štai palapinėje’ – ‘O JIS sakė: ‘Grįšiu pas tave šiuo laiku kitais metais ir Sara turės sūnų’, o Sara klausėsi palapinėje. Abraomas ir Sara buvo labai susenę. Tad nusijuokė Sara savyje /…/ IR TARĖ VARDAS ABRAOMUI: ‘Ko nusijuokė Sara?’“ (Pr 18, 9–13). Toliau prasideda D-vo kalba, su intarpais pavirsdama dialogu, kuris tęsiasi iki skyriaus pabaigos. Abraomas išlydi tris vyrus link Sodomos, o D-vas sako: „‘Nusileisiu ir pažiūrėsiu, ar tikrai pagal pasiekusį Mane šauksmą jie elgiasi, sužinosiu’. Ir leidosi iš ten trys vyrai ir nuėjo į Sodomą, o Abraomas tebestovėjo D-vo akivaizdoje“ (Pr 16–22 su paskesniais Abraomo prašymais nenaikinti Sodomos ir Gomoros, jei ten rasis bent 50 teisiųjų, bent 45, bent 40, bent 30, bent 20, bent 10!)
Suprantama, tradicinis judėjas tik pasipiktins, jei bandysime čia kalbėti apie Tris D-vo Asmenis, juoba kad ir mes neįsivaizduojame Jų antropomorfiškai. Tačiau D-vas pasirodo net krūmo ugnies pavidalu, tad kodėl Jam nepasirodžius net ir 1000 žmonių pavidalu?Juoba kad ne kartą Toroje D-vo Pasirodymai ir Pats D-vas susikeičia vietomis. Štai Mozė prie krūmo: „Ir pasirodė jam VARDO Angelas ugnies liepsnoje (Iš 3, 2, hebrajiškai: mal’akhašŠĒM ‘angelas VARDO’, čia ir toliau tai yra formulė), bet jau 4-oje eilutėje „VARDAS pamatė, kad tas pasuko žiūrėti, ir sušuko ‘Moze! Moze!’“, o jau 6-oje eilutėje „‘Aš esu tavo tėvo D-vas, Abraomo D-vas, Izaoko D-vas ir Jokūbo D-vas’“. Žydų gentims išėjus iš Egipto, „VARDAS ėjo jų priešakyje dieną – debesies stulpe, nurodydamas jiems kelią, o naktį – ugnies stulpe, kad jiems šviestų ir jie eitų dieną ir naktį“ (Iš 13, 21), bet kitame skyriuje (Iš 14, 19) pasakyta: „Ir pajudėjo VARDO Angelas, ėjęs žydų gretų priešakyje, ir nuėjo už jų nugaros. Pajudėjo ir debesies stulpas ir sustojo už jų nugaros“. Taigi Angelo–D-vo kaita pasitaiko ne vieną kartą!) Panašūs pavyzdžiai rodo, kad Algirdo teiginys, jog „trinarystės nuojautos Senajame Įstatyme nėra nė kvapo“, netikslus: „kvapo“ kaip tik yra! Tačiau D-vo Triasmeniškumo apibūdinimo nėra net Naujajame Testamente, tad problema tegali būti, kas yra tos D-vo Reprezentacijos, kas yra D-vo Asmenys ir kiek yra D-vo Asmenų. Kokie būtent žodžiai vartojami Biblijoje (mal’ak ar kaip kitaip), nėra esminga, tai dogmato reikalas, bet konkretūs žodžiai – tai tik atitinkamos epochos suvokimo išraiška (žinoma, jei nelaikome Šv. Rašto diktantu).
„Nėra nė kvapo“ Algirdo pasakyta mūsų Dialoguose, bet 2012 m. publikacijoje teigiama: „baltiškoje dievybės trinariškumo nuovokoje ne tik randame visus būsimus Trejybės atremties taškus, bet ir ikikrikščioniškos religinės minties paliudijimą, kad dieviškasis Logos dar tebėra kaip pažadas, kaip būsena, kur Kristus tebeesti kaip Ethos. Šitaip baltų religija įsirašo, įneša savo dalį į pasaulio religijų chronologinę evoliuciją. Matome, kokias archaikos pažinimo galimybes atveria vienas vienintelis išgelbėtas, atsimintas žodis ir kaip nepaprastai brangiai kainuoja kiekvienas toks prarasdintas žodis, kurio netekimas gali visiems laikams paskandinti ištisus mūsų savimonės klodus ir archipelagus“.
Pritariu pastarajai minčiai, nors ir nematau čia daugiau pažinimo galimybių negu šis vienas Algirdo spėjimas, romantiškai pripliusuojantis prie neva rasto sando –gistis ‘šviesos’ (neva nuorodos į Šventąją Dvasią) dar ir Antrąjį Švč. Trejybės Asmenį.
Būdamas kalbininkas negaliu nuslėpti abejonių dėl paties pavadinimo Auxtheias Wissagistis, nes pateikta tvarka „daiktavardis–būdvardis“ yra nenatūraliai „klasifikacinė“ (lenkiška arba lotyniška). Ji atitinka Lasickio parašymą Omnipotens et que Summus, nėra reikalo paskui Vytautą Ališauską sieti Auxtheias su Summus[8], bet Wissagistis su Auxtheias: sandas Wissa– atitinka lotynišką Summus reikšmę ‘visuotinis’ greta etimologinės reikšmės ‘aukščiausias’ (tiesa, paties žodžio Auxtheias [Aukštėjas] reikšmė ‘Aukščiausias’ abejotina! – greičiau ‘kylantis=aukštėjantis’). Be to, jei Wissagistis tėra tik rašymo klaida vietoj Wissagissis, o tai – dirbtinai pagaminta įvardžiuotinė forma *visajỹsis (žr. toliau), tai toks teonimas iš viso nelaikytinas archajiniu. Jei ir klystu, vis tiek nematau ir darybinio ryšio tarp sando -gistis ir Algirdo siūlomos *gais– šaknies. Antrasis sandas turėtų būti veiksmažodinis, o vedant jį iš esamojo laiko -sta priesagos darinių, gali būti siejamas ne su tranzityvine, bet tik su intranzityvine reikšme, t.y. jokiu būdu ne ‘viską apšviečiantis’. Kita vertus, prie sando wissa– niekaip netiktų jokia intranzityvinė reikšmė ‘visur [švintantis]’, jei net ir sufantazuotume formą *ginsta ‘švinta’ (žinoma, ne nuo gaisa< *gai-s– / *gei-s– ≠ *švei-t-ti>šviesti, bet nuo *gi-t– ║ *švi-t-), nors nuo šaknies (visai ne *gei-/ *gi– + *t, bet greičiau nuo *gei-d-) esamasis laikas būtų *geista[9]. Sandą -gistis bandyta taisyti į *-girstis, neva ‘viską išgirstantis’, bet toks pritempimas atrodo naivokai. Šiek tiek arčiau tiesos būtų Algirdo siūlomas –gistis = *-jistis, tik, deja, sunkoka iš baltiško esti laukti rusiško jestь (nebent klaidingai išgirsta ir užrašyta), tačiau vėlgi: ką bendro turi sandas wissa– su reikšme ‘visur [esantis]’? Geriau būtų suvokti Wissagistis kaip klaidingai perrašytą (ar net perskaitytą iš rankraščio) nevykusį naujadarą Wissagissis, t.y. Visajỹsis – dirbtinio būdvardžio *visãjis ‘visuminis’ įvardžiuotinę formą. Iš savo pusės galėčiau pasiūlyti nebent veiksmažodį ‘giminiuotis’ gęsti, gęsta, gento, nes žemaičių šnektose tikrai galima laukti tarimo *ginsta<gensta ‘gęsta’, t.y. *-gįstis‘ [viskam-] giminingas, giminė’. Abiem atvejais (*Visajysis ir *Visagęstis) pavadinimas neabejotinai rodytų tik į panteistinį D-vą.
Išnašos
[1] Klasikinis jo darbas – Primitive Culture, vo. 1, 2. London, 1871 / http://babel.hathitrust.org/cgi/pt?id=aeu.ark:/13960/t56d6qx83;view=1up;seq=1 (prieita 2016-02-28) / rusų kalba Первобытная культура, www.sati.archaeology.nsc.ru/library/taylor.html (prieita 2016-02-28)
[2] Andrew Lang, Myth, ritual and religion, vo. 1, 2. London, 1887 / https://en.wikisource.org/wiki/Myth,_Ritual,_and_Religion (prieita 2016-02-28)
[3] Wilhelm Schmidt, Der Ursprung der Gottesidee, Bd. 1–12. Münster 1912–1954.
[4] Plg. Vydūnas, Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių, Vertė L. Gaigalaitė, R. Šaltenis, Vilnius: Vaga, 2001, p. 243–249.
[5] В.Н. Топоров, Заметки по балтийской мифологии / In: Балто-славянскийсборник, Москва, 1972, p. 289–314.
[6] Plg. A. Patackas, Auxtheias Vissagistis / http://alkas.lt/2012/09/20/a-patackas-auxtheias-vissagistis (prieita 2016-02-28)
[7] L. Palmaitis, A. Patackas, Kas ir kada pagrobė Europą. Virtualūs dialogai. Kaunas, 2001, p. 35–45.
[8] V. Ališauskas, Dievai po Lietuvos dangumi / 2012, interneto versija www.baltai.lt/?p=8154(prieita 2016-02-28).
[9] V. Mažiulis, Prūsų kalbos etimologijos žodynas, I, p. 312.