Prieš kiekvienus rinkimus demagogijos srautas viešojoje erdvėje įprastai gerokai išauga. Šiais po-tiesos arba post-truth laikais jos kiekis, ko gero, didėja bent jau aritmetine progresija.
Dar daugiau, dabartiniais laikais atsirado nauja manipuliatorių rūšis – savimi įtikėję meluojantys demagogai , kurie patys ir patiki savo interpretacijomis. Dar blogiau, kad tų manipuliacijų centru tampa (čia švelniai, bet mažiau politiškai korektiškai kalbant, būtų „jau tapo“) pati jos Didenybė Valdžia.
Ir visa tai vyksta pačiuose įvairiausiuose valdžios lygiuose ir skirtingiausiomis apraiškomis. Kaip bebūtų paradoksalu, bet kaip tik iš aukščiausios valdžios liejasi plačios manipuliacinės srovės arba melagingos naujienos (fake news). Mūsų laikų klasika čia, matyt, būtų D. Trumpas. Bet nemanykite, kad Lietuva yra kokia nors teigiama išimtis iš bendrų tendencijų. Anaiptol. Ir net priešingai. Dabartinė valdžia kaip tik turi daug paskatų kurti melagingas naujienas, nes jomis prisireikia pagrįsti ne vieną ir ne dvi vadinamas „reformas“.
O prieš rinkimus ir papildomų stimulų „gražiau atrodyti“ randasi, kad visais būdais rinkėjus patrauktų į savo pusę.
Tikrovėje melagingas naujienas nuo tikrų atskirti nėra itin paprasta. Ką nors paneigti ir parodyti, kad viskas yra gerokai kitaip nei kieno nors sakoma, dažnai reikalauja ilgų įrodinėjimų ir gausybės alternatyvių faktų.
Kai tų argumentų yra daug, tai juose nėra sunku pasimesti ir susipainioti. O tada jau visi galai į vandenį.
Tačiau kartais pavyksta surasti tinkamus trumpinius, kurie parodo, kad „karalius yra nuogas….“, t.y. realybė yra gerokai kita nei įsivaizdavote ar Jums apie ją pasakoja. Antai, 2014 m. rudenį Pavlina Tcherneva iš Levy ekonomikos instituto paskelbė vos vieno puslapio tekstą su viena diagrama apie vidutinio pajamų augimo pasiskirstymą ekonominio pakilimo laikotarpiais Jungtinėse Valstijose. Ši diagrama pagrįsta garsiausio šio dešimtmečio ekonomisto Thomo Piketty duomenų, kuriuos jis surinko savo garsiajai knygai „Kapitalas XXI-ajame amžiuje“, analize.
Tchernevos diagrama vėliau pavadinta „Svarbiausia diagrama apie Amerikos ekonomiką, kurią matysite šiais metais“ akivaizdžiai rodė, kad didžiausią pajamų augimo naudą ekonominio kilimo laikotarpiais, ypatingai nuo 20 a. devintojo dešimtmečio gauna 10 procentų turtingiausių JAV gyventojų (Pav. 1).
Beje, kaip tik tuo laikotarpiu JAV ir pasaulio politikoje įsitvirtino neoliberalizmas kaip pagrindinė daugelio valstybių ekonominės politikos ašis. Tuo pat metu likusių 90 procentų JAV gyventojų pajamų augimas nuosekliai ir dramatiškai mažėjo. Dar daugiau, pastaraisiais metais JAV vidutinės šeimos gyvenimo kokybė augo lėčiau nei BVP augimas jam būtų leidęs augti.
Kažkaip pažįstamos tendencijos…. ir yra jos visai čia pat. Lietuvoje. Kur didelė visuomenės dalis irgi kažkaip nesugeba pajusti ekonominio augimo vaisių….
Atsakymas čia, beje, tas pats kaip ir Amerikoje – itin netolygus tiek pajamų, tiek ir turto augimo pasiskirstymas, nes turtingesni toliau turtėja, o skurstantys skursta.
Neatsitiktinai net oficiali statistika rodo, kad už skurdo ribos gyvenančių nemažėja, o socialinė nelygybė auga. Norint visa tai patikrinti, būtų gerai Lietuvos ekonomistams panašią diagramą į Tchernevos padaryti.
Ir apie pajamų, ir apie turto pasiskirstymą, kad vaizdas būtų išsamesnis.
Tačiau dabartinė Lietuvos valdžia nuolat aiškina, kad gyvenimas tik gerėja, nes ji itin uoliai tuo rūpinasi. Naujas rūpesčio vajus yra viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimų didinimas, įskaitant mokytojus, dėstytojus, gydytojus ir taip toliau. Bet anie, kuriems vis didina ir didina,… kažkaip nepatenkinti ir vis nepatenkinti. Labai panašu, kad visas tas gerovės didinimas panašėja į melagingas naujienas.
Bet logiškai kyla klausimas – kas galėtų trumpai ir iš esmės, kaip ta Tchernevos diagrama, paaiškinti, kodėl tokia „rūpestinga“ valdžia vis vien daug piliečių yra nepatenkinti? Nors ji taip stengiasi…, o gal ji visai ne tiek stengiasi, kiek tik apie pastangas kalba.
Jei kalbėtume apie „Svarbiausią diagramą, kuri atskleistų Lietuvos valdžios pastangas piliečiais rūpintis“, tai ji būtų, ko gero, valstybės biudžeto išlaidos vienam gyventojui ir dar palyginant su Baltijos sesėmis: Latvija ir Estija. Jei skaičiuotume absoliučiais skaičiais ir eurais, tai Lietuvos valstybės biudžeto išlaidos vienam gyventojui pastaraisiais metais buvo aiškiai mažiausios tarp Baltijos šalių (Pav. 2).
2019 m. Estijoje šis rodiklis siekė 8543 eurus, Latvijoje – 4783, o Lietuvoje – 4190 eurų. Ilgai aptarinėti Lietuvos skaičių šioje diagramoje nėra prasmės, nes jie yra ir taip akivaizdūs. Lietuva čia kaip tas trečias brolis – yra paskutinė tarp Baltijos valstybių.
Tačiau šioje diagramoje yra ganėtinai aiškus atsakymas, kur mažų mokytojų, gydytojų ir kitų viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimų priežastys.
Jos yra pirmiausia ne kokiuose nors per dideliuose mokyklų ar ligoninių skaičiuose ar darbuotojų pertekliuje vienoje ar kitoje viešojo sektoriaus srityje.
Atsakymas yra tame, kad politiniai vadai yra mažo viešojo sektoriaus ir siauros valstybės perskirstymo politikos „fanai“.
O gal paprasčiausiai nesusigaudantys, kad šių laikų Europos valstybė turi būti sociali ir socialinė.
Ir dar truputį kantrybės. Viena populiariausių melagingų naujienų pastaraisiais metais iš valdžios pusės, kad iki jos Lietuvoje beveik nieko gero nebūta, o iš esmės viskas, kas iki šiol daryta, yra ištisa ir beveik absoliuti nesėkmė.
Visus 27-erius metus!
Visgi, galai su galais čia nesueina vien dėl akivaizdaus ir paprasto fakto, kad šiaip tai ne vienas iš pagrindinės valdančiosios partijos ilgiau ar trumpiau visokias karjeras toje nesėkmės Lietuvoje darė. Kad Lietuva yra praradusi daug galimybių savoje kelionėje po nepriklausomybės atkūrimo, tai yra akivaizdu.
Net Vytautas Landsbergis, sakyčiau ir savikritiškai, prieš kelias savaites pastebėjo, „jeigu valstybė serga, nereikia skelbti, kad ji sveika“. Ir su tuo sunku būtų nesutikti….
Bet valdantieji dabar trimituoja, kad su jais viskas pasikeitė. Argi? Ir sugrįžkime prie to, ką jau aptarinėjome. Jei palyginsime Lietuvos valstybės išlaidas vienam gyventojui su Estija, tai ne tik, kad jos yra mažesnės nei 50 procentų skaičiuojant nuo estiškųjų, bet jos taip ir nepasiekė paskutiniųjų A. Butkevičiaus Vyriausybės metų rodiklių, kai jos jau priartėjo prie pusės Estijos išlaidų (Pav. 3).
Lyginant valstybės išlaidas vienam gyventojui su Latvija paveikslas yra geresnis procentine išraiška. Bet svarbiausia žinia, kad vis vien ir nuo Latvijos atsiliekame. Nors prastame žaidime yra ir viena gera žinia.
Dėl ekonomikos augimo valstybės išlaidų vienam gyventojui absoliutūs skaičiai kyla.
Bet neigiamos jų proporcijos, palyginus su Estija ir Latvija, tik iliustruoja, kad visos kalbos apie naują valdžios rūpesčio piliečiais politiką tėra iš esmės tik kalbos ir dar savimi įtikėjusių meluojančių demagogų fake news atskiestos.