Žodis mylimiems tautiečiams
Antrąją straipsnio dalį rasite ČIA.
Trečiąją straipsnio dalį rasite ČIA.
Kai pažadai nėra įsipareigojimai
Politinė bendruomenė egzistuoja tol, kol ją kuria autonomiški ir lygūs piliečiai, turintys ne tik teisę per rinkimus išrinkti valstybės valdžią, bet ir pareigą prižiūrėti, kad toji laikytųsi jai patikėtos veiklos reikalavimų. Juk rinkėjai yra atsakingi už tuos asmenis, kuriuos „pasamdo“, ir jei išrinktieji pažeidžia nustatytas sociopolitines taisykles, rinkėjų pareiga tokius prasižengėlius nubausti. Ką tas reiškia? Lietuvoje girdėti įvairiausių priekaištų, kad „valdžia“ nesąžininga, amorali, stokojanti gėdos, todėl siūloma ją pakeisti. Nors tokie pasiūlymai yra įdomūs, jie nėra esmiški viešojoje politinės bendruomenės erdvėje. Jei norime griežtai apibrėžti tokį esmiškumą, reikia išsiaiškinti, kokia yra politinės bendruomenės sandara (o gal ir sandora, nes susipriešinusi, sandoros jausmą praradusi bendruomenė neįstengia susitarti esminiais klausimais).
Buvo ir yra daug rašoma, kalbama apie Sovietų Sąjungos politiką, apgailestaujama, kad Lietuvoje vis dar gajūs tokios politikos likučiai. Iš esmės tokie pasisakymai yra klaidinantys, nes Sovietijoje nebuvo politinės bendruomenės, o tik tokia bendruomenė, kur viena grupė valdė visas kitas. Valdiniai, nors sudarė daugumą, negalėjo dalyvauti valdžiai priimant nutarimus, nes tokia teisė priklausė išimtinai komunistų partijai, kurios tikslas buvo išsilaikyti pačiai ir neleisti kitoms jėgoms kėsintis į nomenklatūros viršūnes. Jei koks nors individas norėtų viešai pareikšti savo nuomonę, nepaklusdamas SSKP doktrinai, tai reikštų, kad jis drįsta reikalauti viešosios erdvės, kurioje visi turėtų teisę dalyvauti kaip lygūs ir autonomiški individai. Štai kodėl Sovietijoje toks individas būdavo tuojau pat „sutvarkomas“, o viešoji erdvė griežtai valdoma. Nes be viešosios erdvės nėra politinės bendruomenės, be kurios neįmanoma net svajoti apie demokratiją. Valdžia galėdavo žadėti ką tik nori, ir niekam nebuvo leidžiama nei priminti jos pažadų, nei diskutuoti su jos teiginiais, todėl ji neturėjo jokios atsakomybės prieš pavaldinius, o šie nieko iš jos nereikalavo, nes bet kokie vieši pasireiškimai buvo uždrausti. Niekas nedrįsdavo, o ir nereikėjo sakyti, nes buvo savaime aišku, kad tokia valdžia yra korumpuota, nesąžininga, amorali. Bet būti kitokia ji nė negalėjo. Pagal pažintis, t. y. neteisėtai, ji dalijo postus, pasisavindavo, iššvaistydavo valstybės lėšas, tačiau niekas neturėjo teisės tam prieštarauti, nes toji valdžia ir buvo valstybė, todėl visas iždas, visi turtai priklausė jai, o visi piliečiai – nuo jos.
Tokios valdžios veikla nėra politiška – tai gryniausia išlikimo valdžioje bet kokiomis priemonėmis strategija, nepripažįstanti moralės, sąžinės skrupulų, nepaisanti jokių nei prievartos, nei piktnaudžiavimo ribų. Leninas didžiavosi „susidorojęs su dešimčia milijonų buožių“, bet, aišku, jam ypač rūpėjo nutildyti milijonus inteligentų, turinčių įprotį kritiškai mąstyti. Nes bendruomenė, kurios santykių pagrindas yra jėga ir jos logika – ar tai būtų komunizmas, ar fašizmas (ar visokie monoteistiniai variantai), – remiasi tuo pačiu modeliu: viena grupė valdo taikydama bet kokias priemones, kad išlaikytų valdžią, o kitos grupės yra priverstinai nutildomos. Valdantieji sugrobia viską į savo rankas ir skleidžia mitą, esą visas grobis priklauso liaudžiai ir kad valdžia bus jai dosni. Ir tikrai, sušveitusi visą pagrobtą mėsą, ji numeta nuograužas ir kaulus pavaldiniams, nes nevalia, kad visi numirtų badu – kas gi tada dirbs? Jei kuris nors pareikalaus teisingumo iš pačios teisingiausios valdžios, bus pripažintas liaudies priešu ir gaus su kuoka per galvą.
Tokiomis aplinkybėmis negali būti nė kalbos apie smukusią moralę, klestinčią korupciją, teisingumo stoką, nes tokia bendruomenė egzistuoja anapus politikos – čia veikia vien jėga, aprėpianti visas gyvenimo sritis, bet vis tiek nuolatos plečiama, stiprinama.
Tai verčia žmones tapti kurmiais: išlindęs iš urvo, kurmis sugriebia, kiek tik gali, ir tempia vidun, kur ir pats pasislepia. Gausūs Lenino raštai laikytini detalia strategija, kaip vieną po kitos sunaikinti bendruomenės grupes, perimant ne tik visą jų turtą, bet ir sulaužant vertybinį visuomenės stuburą. Vis dėlto kaltinti proletariato vadą amoralumu negalima, nes bendruomenei, tapusiai paklusnia minia, pripažįstančiai valdžios visagalybę, moralinės nuostatos negalioja.
Panašiai veikia Artimųjų Rytų persiškosios imperijos autokratinė tradicija: valdovas yra valdžia, o įstatymai turi atitikti dabartinės valdančiosios jėgos norus, užtikrinti jos poreikius. Šios tradicijos variantai yra visi Artimųjų Rytų monoteizmai su hierarchinėmis valdžios struktūromis, kurios klesti tol, kol nėra viešosios erdvės, kurioje galėtų subręsti adekvatus atoveiksmis valdžios savivalei.
Kokia padėtis antrosios nepriklausomybės laikais susiklostė Lietuvoje? Jei valdžia elgiasi, kaip jai patinka, jei pirmutinis jos tikslas yra rūpintis savo interesais, kai kiekvienas išrinktasis stumdosi su kitais, kad užimtų patogesnę poziciją, jei sudaromos abejotinos koalicijos, siekiant įgyti didesnę galią, tai tokios valdžios negalima vadinti politine. Ji gali žadėti, kas tik užeis ant seilės, nes savo pažadų vis tiek nelaiko įsipareigojimais – tai tik gudri strategija, kad bendruomenės narius būtų lengviau be vargo, be didelių pastangų ir išlaidų laikyti po „ranka“.
Geras tokios valdžios pavyzdys – Algirdas Brazauskas, sovietų laikais buvęs aukšto rango komunistas ir visada juo likęs, nesvarbu, kad apsirengė dailiu tautiniu kostiumu. Antai po vienų rinkimų paklaustas, kodėl nevykdo ką žadėjęs, atsakė grynai komunistiniu stiliumi: pamirškime pažadus, atėjo laikas imtis darbų. Kitaip tariant, esu valdžia ir pats sprendžiu, ką ir kaip daryti, o viešoji erdvė – tai tik retorinių žaidimų, o ne racionalių aptarimų ir susitarimų vieta, kur savo nuomonę ir valią pareiškia politinė bendruomenė, kurią sudaro lygiateisiai ir autonomiški piliečiai. Aišku, galima teigti, kad Brazauskas vis dėlto nesielgė kaip užkietėjęs komunistas – juk netrukdė opozicinėms partijoms kelti savo kandidatų, bet šito jis jau ir nebūtų galėjęs daryti dėl pakitusių sąlygų. Jo šūvis buvo taiklesnis – manipuliuodamas masių psichologija, gundė (ir daug ką sugundė) patikėti, kad komunistinis rytojus išauš po trispalvės spinduliais. Ne keista, kad net per jo laidotuves skambėjo lenininė retorika, ypač stengėsi vienas jo „draugas“, kuris sakydamas kalbą vis šūkavo: „mokytojau… mokytojau…“ Lenino „draugai“ irgi laikė jį savo „mokytoju“. Ko „draugus“ išmokė Brazauskas? Kaip nebaudžiamai sugriebti milijoninius turtus ir aprūpinti visą savo giminę, kaip bastytis po prašmatnius kurortus su pasiskolinta žmona ir daugybės kitų apsukraus valdžios vyro gudrybių, bet svarbiausia – kaip išlaikyti partinę drausmę ir sukurti rūpestingo, bet kieto šeimininko įvaizdį.
Veikale „Naujoji klasė“ Milovanas Djilas parodė, kad naujoji klasė – tai vienos dominuojančios jėgos pakeitimas kita. Kur čia autonomija, lygybė, atsakomybė, pilietinis įsipareigojimas? Lietuvoje naujoji klasė nesivaržo elgtis kaip senoji – gryna retorika prieš rinkimus ir gryna savivalė po jų. Kai nėra politinės bendruomenės, nėra ir prasmės kalbėti apie moralę, sąžinę, teises ir pareigas, nes nepolitinei bendruomenei tokie kriterijai negalioja.
Politiniai principai, kuriais remiasi politinė bendruomenė, yra visai kitokie, nes yra sudarytos prielaidos, kad laisvi ir lygūs žmonės patys nustatytų visus sąryšius ir kurtų įstatymus, o laisva spauda sukuria sąlygas visuomenei gauti visapusišką informaciją. Šiuo atveju kyla klausimas, kuo sąryšiai, sudarantys politinę bendruomenę, skiriasi nuo kitokio pobūdžio sąryšių. Atsakyti į šį klausimą nėra lengva, nes atsakymas reikalauja stropios apžvalgos, kuo grindžiama politinė bendruomenė. Reikia pabrėžti, kad jos pagrindas nebūtinai susijęs su kokiomis nors istorinėmis aplinkybėmis arba specifiniais interesais. Aplinkybės ir interesai gali būti įvairūs, bet pagrindas reiškia pirminę instituciją, kuria remiasi visos antrinės politinės institucijos. Pirminė „politinė“ institucija yra viešoji erdvė, kurioje kiekvienas bendruomenės narys turi teisę, pareigą ir atsakomybę dalyvauti, kai priimami nutarimai, diskutuoti apie viešuosius reikalus ir sąmoningai laikytis susitarimų kaip visiems bendrų taisyklių. Taip pat svarbu pabrėžti, kad joks susitarimas nėra ir negali būti absoliutus, nes žmonės yra klystantys, todėl atsakingi už tai, kad jų ir ne jų klaidos būtų pataisytos.
Viešoji erdvė nėra tik kokia nors „susirinkimų salė“ – tai fenomenas, kuris užtikrina, kad kiekvienas galės pareikšti savo nuomonę, puikiai suprasdamas: kiti gali tai nuomonei nepritarti, radę aibę išdėstyto požiūrio trūkumų. Savo ruožtu kiekvienas gali sukritikuoti kitų teiginius, kol pavyks rasti bendrą sutarimą ir suderinti skirtumus.
Politinėje bendruomenėje „valdžia“ sutampa su laisvų ir lygių asmenų sutarimu, kokie turėtų būti įstatymai ir žmonių tarpusavio elgesys. Reikia pasakyti, kad tie įstatymai nesiremia kokia nors išsvajota „teisinga“ žmogaus prigimtimi, nes „iš prigimties“ žmonės nėra nei laisvi, nei lygūs, skiriasi tiek jų galia, tiek norai ir siekiai, todėl prigimtis negali diktuoti visiems priimtinų įstatymų. Vadinasi, kaip ir viešoji erdvė, nei laisvė, nei lygybė nėra duotos kaip įgimtos ypatybės, jos yra sukuriami fenomenai, kuriuos reikia nuolatos sutvirtinti. Kai nustojama laisvai racionaliai veikti viešojoje erdvėje, dingsta ir viešoji erdvė, ir lygybė, ir laisvė. Net ta bendruomenė, kuri turi tvirtus ir senus demokratijos pagrindus, liausis funkcionavusi, jeigu nebus be perstojo puoselėjama savo piliečių. Neįmanoma kalbėti apie demokratiją kaip sistemą, kuri veikia savaime be piliečių dalyvavimo, arba jei tas dalyvavimas suprantamas tik kaip privilegija ar pareiga balsuoti per rinkimus.
Demokratinė sistema yra pati save pagrindžianti, o ne iš šalies primesta bendruomenei ar iš kokių nors interesų kieno nors išvesta struktūra. Demokratinė bendruomenė kiekvieno žmogaus laisvę ir lygybę užtikrina ne tik jų, bet ir savo pačios labui. Vadinasi, žmonių laisvės ir lygybės šaltinis yra tas pats ir jį gali užtikrinti vien politinė bendruomenė. Iš principo bet kokia kitokio pobūdžio bendruomenė, kad ir kokie nesavanaudiški būtų jos interesai, kad ir kokių kilnių tikslų ji siektų, galiausiai susidurs su tuo, kad viena grupė pradės valdyti visas kitas. Tokiomis aplinkybėmis nei laisvė, nei lygybė nėra laikomos vertybėmis. Jei žmonės veikia bendruomenėje, paisydami tik savo interesų ir tikslų, anksčiau ar vėliau tiek pavieniai asmenys, tiek jų grupės susipriešina. Išsklaidyti to susipriešinimo keliamą įtampą galima tik jėga, o jai įsikišus kalbėti apie laisvę ir lygybę išvis nėra prasmės.
„Kultūros barai“, 2012 (11)
Skelbiame „Kultūros barų“ sutikimu