Žodis mylimiems tautiečiams
Pirmąją straipsnio dalį rasite ČIA.
Antrąją straipsnio dalį rasite ČIA.
Sunkiausia našta žmogui
Lietuviai turi patys nuspręsti, kokiame pasaulyje norėtų gyventi. Svarbiausia, kad jaustųsi už jį atsakingi. Atsakomybės prisiėmimas, kartu reiškiantis laisvę ir lygybę, yra sunkiausia našta žmogui, nes tada jis privalo išlaikyti savo žmogiškumą, kilnumą, savigarbą ir pagarbą kitiems, be to, jam reikia stropiai dalyvauti viešajame gyvenime, netoleruoti kriminalinio elgesio, reikalauti, kad išrinktieji patys garbingai atsistatydintų iš pareigų, jeigu sulaužys bet kokį įstatymą. Oriai, dorai gyventi ir reikalauti to paties iš kitų yra labai sunki privilegija.
Prisiminkime, kaip atgimė dabartinė Lietuva. Tai buvo išsivadavimo staigmena, netikėtumas – tapome laisvi ir nuo šiol ne tik dabartis, bet ir ateitis yra mūsų pačių rankose. Esame absoliučiai atsakingi už savo lemtį, laimę, sėkmes ir nesėkmes. Kuriame ir priimame savo įstatymus, kurių pasižadame griežtai laikytis. Esame pasirengę pasiaukoti dėl laisvės – verčiau mirsime stovėdami, negu gyvensime paklupdyti. Tai Sąjūdžio dalyvių nuostata – neieškoti naujų pelningų postų, nesistumdyti tarp savęs dėl valdžios, nesiekti pamaldžios kitų pagarbos, nes viską darome ne dėl savęs, bet dėl visų.
Ką tokie filosofai suvokė – nesvarbu, ar antikos Atėnuose, ar Filadelfijoje, ar Vilniuje, – tai nebuvo filosofinė nuostaba, susidūrus su jusliškų daiktų pasauliu, arba žmogaus tapsmas pavieniu individu. Jie sukūrė fenomenus, keliančius filosofinį siaubą: štai aš, štai tu, jis ir ji, – visi mes esame atsakingi už savo veiksmus kaip pirmapradžius ir besąlygiškus, kaip neturinčius priežasties, kaip sui-generis, kaip absoliučiai mano, tavo, jos ir jo. Lyg ką tik gimę, nuogi, be jokių bendruomenės drabužėlių, be valdžios paramos ar garantuoto pragyvenimo, be jokios dievybių pagalbos, be aiškiaregių nuorodų, kokia ateitis mūsų laukia, net be aiškios krypties, tačiau patikėję savo žmogiškuoju vertingumu, nes ir suvokdami, kad žmogus yra klystantis, vis tiek kuriame neregėtus ir gąsdinančius fenomenus: visų autonomiją, lygybę, teises ir atsakomybę. Ankstesnes tiesas, dievybių įsakymus, neklaidingas „mokslines“ ideologijas drąsiai ryžtamės patikrinti. Nes norime surasti tiesą, užtikrinti teisingumą nesiliaudami viskuo abejoti. Tik autonomiškas žmogus gali būti toks atsakingas, kad pats pripažintų savo klaidas ir stengtųsi jas ištaisyti.
Nepriklausomos Lietuvos kūrėjams irgi teko patirti tą sukrečiančią staigmeną – štai čia aš stoviu ir pasitraukti nebegaliu. Tą akimirką nukrinta visi pančiai ir grandinės, žmogus pasijunta autonomiškas, subrendęs ir atsakingas, todėl nebegali teigti, kad kiti atsako už jo gyvenimą arba yra kalti dėl jo klaidų. Toks susivokęs žmogus tampa Vakarų civilizacijos piliečiu. Su Sąjūdžiu Lietuva išsivadavo iš „Bizantijos“, iš visažinių valdovų, kurie manipuliuoja teisingumu, kad galėtų manipuliuoti žmonėmis, atsisakė tikėti ir ateitį esą reginčiais mokslo šamanais, privatizavusiais tiesą. Žmogus vėl tapo žmogumi: klystančiu, bet atviru tiek kitų, tiek savo paties kritikai – jis drįsta keistis, jis reikalauja, kad bet kokia „pranašesniųjų“ (tarkime, valdžios) „išmintis“ būtų patikrinama viešų diskusijų žaizdre.
Šiandien lietuviai, iššvaistę tą narsų polėkį siekti laisvės ir prisiimti už ją atsakomybę, vėl stovi kryžkelėje: ar nerti į urvą kaip kurmiams, ar gyventi viešojoje erdvėje kaip subrendusiems žmonėms.
Turime suprasti, kad ši branda yra aukščiau savimeilės ir turto, aukščiau išganymo pažadų ar geidžiamo atpildo kokiame nors rojuje, be to, ji gali pareikalauti didžiausios kainos – Sokratas apsisprendė mirti, užuot atsisakęs teisės ieškoti tiesos ir teisingumo, užuot pamynęs laisvę abejoti žynių, šamanų ir savo paties teiginiais, nes jautė asmeninę atsakomybę ir to paties reikalavo iš kitų. Sokratas nesiekė praturtėti iš savo principingumo, nelaukė jokio atlygio net iš savo šalininkų. Būdamas basas, jis pageidavo ne batų, bet garantijos, kad visi turės lygias teises viešai pasakyti, ką galvoja, jausdami atsakomybę už savo teiginius ir veiksmus, be išlygų pripažindami savo klaidas ir trūkumus. Pasmerkti Sokratą reiškė atsisakyti viešosios erdvės, autonomiškos laisvės, lygybės, teisių ir atsakomybės.
Kas Lietuvos istorijoje primena mums Sokrato ryžtingumą, jo pasiaukojimą laisvės dėlei? Nepaisant „abejonių“, galimų įvairių motyvų, išsilavinimo stokos, toks ryžtingumas buvo esminis Lietuvos partizanų bruožas: verčiau mirsime stovėdami, negu gyvensime paklupdyti. Būtų absurdiška teigti (nors taip teigiančių apstu), esą partizanai kovojo dėl turto, dėl sotesnio gyvenimo – argi nebūtų nesąmonė įrodinėti, kad žmogus ryžtasi mirti dėl galimybės skaniau pavalgyti? Partizanai ryžosi paaukoti viską, net gyvybę, kad išlaikytų Lietuvos, taigi ir savo, laisvę, lygybę, užsikrovę ant pečių sunkiausią naštą – atsakomybę tiek už save, tiek už valstybę, reikalaudami tokios pat atsakomybės ir iš kitų, net iš dabartinės politinės lietuvių bendruomenės. Bet ar XXI a. mūsų bendruomenė yra pakankamai subrendusi, kad persiimtų Sokrato idėjomis, užuot grįžusi prie kurmio filosofijos? Mes, tų ryžtingų žmonių tautiečiai, kaimynai, net šeimos nariai, neturime teisės sutrypti jų vilties matyti Lietuvą, nepaklupdytą ant kelių…
„Kultūros barai“, 2012 (11)
Skelbiame „Kultūros barų“ sutikimu