Šiandien, deleguotas Vilniaus m. savivaldybės tarybos, dalyvavau Lietuvos savivaldybių asociacijos (LSA) atstovų suvažiavime.
Pasisakiau tema „Savivaldos krizė: ištakos ir sprendimo būdai”. Kalbėjau apie problemos esmę, nevyniodamas žodžių į vatą. Reakcija buvo labai įvairi. Bet apie tai vėliau.
Keli įspūdžiai iš suvažiavimo.
Daug formalaus turinio, viskas vyko greitai ir sakyčiau nuobodžiai. Suvažiavimas baigėsi 1,5 val. anksčiau negu planuota.
Nors diskutuoti tikrai buvo apie ką.
Vienintelis karštesnis darbotvarkės klausimas – LSA valdybos pasiūlytas atsiprašymo dėl čekučių skandalo tekstas – žr. pridedamą nuotrauką.
Tiesa sakant nustebino, kad buvo toks pasiūlymas.
Tačiau iš karto, vieningu choru pasipylė prieštaravimai: tegu atsiprašo, kas prisidirbo, mūsų savivaldybėje viskas gerai ir t.t.
Prieštaraujantys politikai pamiršo ar nenorėjo pripažinti, kad yra keli politinės atsakomybės lygmenys.
1. Tiesioginė atsakomybė, kai netinkamai elgėsi patys politikai,
2. Netiesioginė atsakomybė, kai, nors politikai elgėsi tinkamai, tačiau, matydami, kad reguliavimas ir įstatymai sukuria prielaidas ir paskatas netinkamam kitų politikų veikimui, ir, kad kiti politikai tuo piktnaudžiauja, politikai nieko nepadaro, kad problema būtų taisoma.
Netiesioginę atsakomybę turi visi, kurie žinojo apie čekučių problemą, bet tylėjo. Nes taip buvo patogiau. Nes principingumas sukelia kitų nepasitenkinimą ir galima susipykti. O susipykus galima dėl ko nors svarbaus nesutarti. Valstybė ir jos piliečiai tada jau sekantis prioritetas.
Nebuvo panorėta pripažinti netiesioginės atsakomybės dėl čekučių skandalo. Atsiprašymo teksto klausimo svarstymas buvo sustabdytas ir net neįvyko balsavimas dėl jo.
Tai tokia Lietuvos politikų nuovoka apie politinę atsakomybę…
