Pagrindinis šios paskaitos herojus bus Georgas Wilhelmas Friedrichas Hegelis. Kai kalbi apie Hegelį ir apie prieštaravimus, visada iškyla galvoje Karlas Marxas. Tačiau šįkart prašau Marxo, kad jis pasėdėtų auditorijos gale ir nepasirodytų.
Hegelis yra tas, kuris mus išmokė, kad mes esame savo meto kūdikiai. Šiandien jau net kūdikiai tai žino, bet iki Hegelio tai nebuvo taip matoma. Po Hegelio mes suprantame, kad galime savo laiką suvokti mintimis, galime jį suvokti idėjomis, bet negalime peržengti dabarties pasaulio ribų. „Neįmanoma peršokti savo epochos“, – yra sakęs Hegelis.
Pagal Hegelį, pasaulis yra nuosekliai besivystantis protas, arba dvasia. Žmogaus dvasios pasaulis yra nuolatinis savęs peržengimas ir neigimas. Dvasia pati save sau priešina. Mes patys kažką sukuriame, būname patenkinti, o vėliau paaiškėja, kad tai yra kliūtis. Galima sakyti, kiek aš suprantu Hegelį, kad dvasia kovoja prieš save pačią. Per idėjų sudaiktinimą reiškiasi laike. Vyksta nuolatinis to, kas yra duotybė, neigimas. Pagal Hegelį tai – būdinga dvasios prigimčiai.
Šios paskaitos idėja remiasi Hegelio „prieštaravimo idėja“, jo mintimi, kad mums brangūs dalykai anksčiau ar vėliau bus paneigti. Verta klausti, kokie prieštaravimai yra būdingi mūsų laikmečiui. Kur slypi tos griaunančios tendencijos, kurios sutrupins tai, kas mums šiandien yra savaime suprantama? Tai, kas yra brangu, ką mums atrodo, turime išsaugoti. Deja, Hegelio žodžiais, tai turės būti įveikta dėl aukštesnio tikslo. Nori nenori per prieštaravimus skinasi kelią pažanga (nors ir turi blogą reputaciją šis žodis), o mums reikia suprasti tuos prieštaravimus.
Hegelis vartoja „gudriojo istorijos proto“ sąvoką. Tas protas dalyvauja ir šioje auditorijoje, bet yra gudresnis už visus čia susirinkusius. Net ir už mus, mokslininkus. Jis žaidžia su mumis. Tie, kurie stovėjo Baltijos kely, visiškai nenorėjo remontuoti Airijos ar Ispanijos kelių. Deja, gudrusis istorijos protas su jais paišdykavo. Mano tikslas – parodyti mūsų dabartinio politinio mąstymo prieštaravimus. Jų išskyriau septynis. Prieštaravimai, kurie drasko mus šiandien čia, Lietuvoje, kurie drasko ir visą Vakarų pasaulį, kurie gali būti lemtingi Vakarų politikai.
Pirmas prieštaravimas
Pirmas prieštaravimas susijęs su pilietinės visuomenės idėja. Žinau, kad Lietuvoje tai vienas didžiausių fetišų ir vienas labiausiai garbinamų dalykų. Visi kalba apie pilietinę visuomenę. Mano nuomone, pačioje pilietinės visuomenės idėjoje įtvirtintas labai didelis prieštaravimas. Ji pati neleidžia skleistis mūsų pilietiškumui. Viena didžiausių Hegelio klaidų, mano nuomone, yra susijusi su jo požiūriu į pilietinę visuomenę. Hegelis galvojo, kad valstybė dialektiškai įveikia, pranoksta pilietinę visuomenę. Atrodo, kad jis apsiriko ir šiandien įsigali priešinga tendencija. Šiandien pilietinė visuomenė įveikia valstybę.
Amerikiečiai jaudinasi, kad pasaulinė dvasia juos nurašys kartu su epocha. Tai neišvengiama. Ameriką kažkas paneigs. Vargšai italai, žiūrėdami į savo Romos imperiją, išgyvena tą patį, kas laukia Amerikos piliečių, jeigu aš teisingai suprantu Hegelį.
Norima, kad visi piliečiai būtų aktyvūs. Bet būtent pilietinė visuomenė ir neleidžia to padaryti. Atsakymą kodėl, pateikia Hegelis: „Pilietinėje visuomenėje kiekvienas sau tikslas, o visa kita jam yra niekas.“ Pilietinė visuomenė skatina ne tik politinį aktyvumą, kurio mes norime, bet ir jo paralyžių. Tokia yra buržuazinės pilietinės visuomenės prigimtis. Savo privačiais interesais besirūpinantys piliečiai tampa abejingi valstybei ir politikai. Jie rūpinasi savo asmeniniais poreikiais, nepažeidinėja žmogaus teisių, bet pradeda šalintis nuo politikos, nuo valstybės. Pilietis tampa vartotoju, ekonominiu žmogumi, ryškiai besiskiriančiu nuo Aristotelio „politinio žmogaus“. Pilietinės visuomenės idėja nesunkiai įgauna depolitizuojantį pobūdį. Individai nori, kad liktų kuo mažiau politikos, kad liktų kuo mažiau valstybės – kad liktų laisvi, mažiau suvaržyti. Nori, kad valstybė ir politika veiktų kaip gerai sutvarkytas mechanizmas, kad jiems nereikėtų sukti sau galvos, dėti dvasinių pastangų.
Hegelis apsiriko – šiandienos individams Lietuvoje ir Vakaruose nereikia ne tik valstybės, bet ir kito žmonių santykių tarpininko – šeimos. Individai ją išskaido į privačius interesus, į kontraktus. Kadangi čia dalyvauja M. Adomėnas, noriu pasakyti, kad Lietuvos Konstitucinis Teismas įtvirtino šitą skaidymo procesą aukščiausiu lygiu. Bet tai daroma ne tik Lietuvoje, tai yra bendra tendencija. Nebenorima dalykų, kurie būtų žmonių santykių tarpininkai – valstybės, šeimos. Mūsų visuomeninio gyvenimo laivas pakrypo į individo pusę. Nesu už tai, kad reikėtų garbinti valstybę, bet ne mažiau pavojingas dalykas būtų prarasti pagarbą jai.
Nereikia turėti iliuzijų – pilietinė visuomenė nėra patikima politiškumo saugotoja. Mažiausiai tai yra prieštaringas tendencijas lemiantis reiškinys. Lietuvoje esame įpratę vienareikšmiškai, kultiškai garbinti pilietinę visuomenę. O juk jos viduje įmontuota tendencija, neigianti tai, ko mes trokštame ir ko mes norime.
Antras prieštaravimas
Antrasis prieštaravimas susijęs su požiūriu į suverenitetą. Bet kas, studijavęs politikos filosofiją, Jeanas Jacquesas Rousseau, žino jo garsųjį pasakymą, kad suvereniteto negalima atsisakyti. Galima atsisakyti valdžios, bet ne suvereniteto. Suverenitetas yra nedalomas. Įdomiausia, kad šiandien jis kaip tik yra nuolatos dalomas, tam sugalvota daugybė pateisinimų. Konstantino Sirvydo žodyne suvereno sąvoką atitinka „viešpats“ (visa darantis pats). Suvereniteto idėja į politiką atkeliavo iš teologijos, nusižiūrėjus Dievo idėją. Ruso sakė – jei atsisakome suvereniteto, sukuriame fantastinę būtybę – žmogų iš kelių kūnų. Vienas turi akis, kitas – rankas, trečias – kojas ir nieko daugiau.
Savo privačiais interesais besirūpinantys piliečiai tampa abejingi valstybei ir politikai. Jie rūpinasi savo asmeniniais poreikiais, nepažeidinėja žmogaus teisių, bet pradeda šalintis nuo politikos, nuo valstybės.
Visą straipsnį skaitykite: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-11-06-alvydas-jokubaitis-dabartiniai-vakaru-ir-lietuvos-politinio-gyvenimo-priestaravimai/90420