Dalia Plikūnė | DELFI.lt
Dabartinės Lietuvos problemos gali būti išspręstos tik atsibudus suverenui, ir tai jau tautos, o ne politikų reikalas, teigia Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius, filosofas ir politologas Alvydas Jokubaitis.
„Jokios save gerbiančios valstybės politikai negali savo noru pradėti kalbėti apie tautos ir valstybės nykimą, net sovietų valdžia kalbėjo apie „lietuvių tautos klestėjimą broliškų tarybinių respublikų šeimoje“. Tai buvo demagogija, tačiau demagogija nesibaigė kartu su Sovietų sąjunga. Šiandien nėra garantijos, kad gudrus istorijos protas su lietuviais nežaidžia jiems iki galo nesuprantamo žaidimo“, – savo pranešime per konferenciją Seime „Ko reikia, kad išliktume dar šimtą metų?“ – kalbėjo A. Jokubaitis.
Cituodamas apaštalo Pauliaus žodžius „aš net neišmanau, ką darąs, nes darau ne tai, ko noriu, bet tai, ko nekenčiu“, filosofas teigė, kad jeigu politikai nedarytų to, ko nekenčia, jiems nereikėtų gyventi žodžių ir darbų atitrūkimu.
„Jie sako pasiruošę aukoti gyvybę už tėvynę, bet iš tikrųjų nepažįsta net elementaraus dosnumo. Sako mylintys laisvę, bet priklauso nuo Mamonos. Kuria švietimo reformas, bet žmonių sielose darosi tamsiau. Žada sveikatos reformas, bet visi žinome, jog tai stebuklinės pasakos variantas“, – teigė A. Jakubaitis.
Pasak filosofo, politikos iracionalumas yra begalinis – net nusikaltimus padarę politikai yra racionalios būtybės, nes sugeba rasti protingas priemones neprotingiems tikslams pasiekti.
„Ne ką protingesni ir eiliniai piliečiai, ten kur jie balsuoja už politikus, iš tikrųjų yra balsavimas už įspūdžius. Demokratija pasiduoda palenkiama į visas puses. Kartais demokratai būna karštais nacionalizmo šalininkais, kartais pasidaro jo kritikais. Viskas priklauso nuo politinių aplinkybių“, – sakė A. Jokubaitis.
Filosofas aiškino, kad dėl demokratijai būdingo nepastovumo neturėtų stebinti, kad tautinės valstybės šalininkai šiandien sau kelia kitus reikalavimus negu prieš šimtą ir daugiau metų – demokratija ne tik įsitvirtino kartu su tautiniais sąjūdžiais, bet ir gali būti pagrindinė juos naikinančia jėga.
„Lietuvos ateitis priklauso ne nuo demokratijos procedūrų, bet nuo jomis besinaudojančių piliečių. Klydo visi pokomunistinio laikotarpio mąstytojai, kalbėję apie tautos ir demokratijos nesuderinamumą. Jeigu demokratijos sąlygomis nyksta tauta, tai kalti tautiečiai, o ne demokratija. Lietuvių politinis elitas paskutinius tris dešimtmečius vengė rimtai kalbėti apie tautą“, – konstatavo A. Jokubaitis.
Pasak filosofo, integracija į Europos Sąjungą (ES), kaip nenumatytą šalutinį poveikį, įdiegė įsitikinimą, kad Lietuva pati nekuria permainų, bet priklauso nuo už ją didesnių veikėjų.
„Šiandien susiduria dviejų rūšių Donkichotai – vieni gyvena nesenos tautinės praeities, o kiti – virštautinės ateities utopijomis“,–- sakė A. Jokubaitis.
Emigraciją prilygina tvanui
Siekdamas apmąstyti Lietuvos ateitį pranešėjas siūlė pasitelkti vokiečių filosofo Guentgerio Anderso pasiūlytą biblinio tvano siužeto interpretaciją. Remiantis šiuo autoriumi, dar iki tvano pradžios Nojus nustebino pasirodydamas gedulo rūbais, žmonės jį klausinėjo, kas mirė, ir Nojus atsakydavo, kad mirė labai daug žmonių, įskaitant ir jį dabar klausinėjančius.
Kada jie sunerimę klausdavo apie neregėtos nelaimės dieną, Nojus atsakydavo: „rytoj“, pridurdamas, anot filosofo, šiam pasakojimui svarbius žodžius, „poryt gyvensime po tvano, ir kai tvanas jau bus įvykęs, visa tai, kas dabar egzistuoja, nustos egzistuoti, ir nebus skirtumo tarp mirusiųjų ir gedinčiųjų“. Žmonės suprato, kad Nojus iš anksto gedi žuvusiųjų, nes vėliau nebus kam jų gedėti.
Straipsnio tęsinį skaitykite DELFI.lt portale ČIA.