Bernardinai.lt
Daugumai lietuvių Jėzus Kristus asocijuojasi su krikštynomis, vestuvėmis ir kitomis į Lietuvos valstybės kalendorių įrašytomis religinėmis šventėmis. Apie Jėzų šiandien galima išgirsti pačių keisčiausių samprotavimų. Daugeliui atrodo, kad jo nebuvo, ir todėl Jis savo statusu nesiskiria nuo Kalėdų Senelio. Liberalus džiugina po pasaulį vaikščiojantys pasakojimai, kad jis buvo vedęs Mariją Magdalietę ir turėjo vaikų, nors dar labiau juos žavi kokia nors paika istorija apie nuslėptą homoseksualumą. Socialistai eilinį kartą gali prisiminti pasakojimą, kad Jis buvo jeigu ne socialistas, tai bent jau komunistas. Nacionalistai nesunkiai pastebi, kad Jis buvo Žydų valstybę iš Romos išvaduoti norėjęs nacionalistas. Feministės įrodinėja, kad Jis iš tikrųjų buvo ne vyras, bet tik žmogaus simbolis. Visa tai mūsų vadinamojo internetinio ir intelektualinio gyvenimo nesąmonės.
Kas būtų iš Lietuvos ir Vakarų kultūros, jeigu nebūtų buvę Jėzaus Kristaus? Daug ką trikdo ir užgauna net pats klausimo formulavimas. Tačiau jeigu norime rimtai kalbėti apie krikščioniškąją demokratiją, šio klausimo neįmanoma apeiti. Kas būtų su Lietuva, jeigu ji nebūtų buvusi paliesta krikščionybės? Į šį klausimą nesunku atsakyti. Lietuva būtų pagoniška ir barbariška valstybė, nors greičiausiai niekada nebūtų peržengusi valstybingumo slenksčio. Krikščionybė keičia valstybei būtiną erdvės ir laiko supratimą. Prarasdami krikščionybę, lietuviai prarastų viską, nes, skirtingai negu kitos Europos tautos, jie iš krikščionybės gavo ir Senovės Graikijos, ir Senovės Romos, ir viduramžių, ir net Jeruzalės kultūrą. Praradę krikščionybę, lietuviai negalėtų kaip lygūs kalbėtis su rusais, žydais ir musulmonais.
Tegul atleidžia ateistai ir kitų religijų atstovai, tačiau Jėzus Kristus yra labiausiai pasaulio istoriją pakeitęs žmogus. Neatsitiktinai net priešistoriniai laikai vadinami laikais iki Kristaus. Būtent Jis pradėjo skelbti naują Dievo Karalystę, apie kurią, nepaisant politinio karalystės termino, šiandien vengia kalbėti politikos mokslų specialistai. Krikščionybė neįsivaizduojama be apokaliptinio pasaulio pabaigos laukimo, turinčio didelę politinę reikšmę. Kiekvienas krikščionis žino apie paskutinį teismą, tačiau net Jėzus nepasakė savo sekėjams jo tikslios datos. Kadangi paskutinio teismo diena greitai neatėjo po Kristaus mirties ir prisikėlimo, krikščionys buvo priversti patys imtis tvarkyti žmogiškus reikalus pagal Jo apreikštą ir mokiniams perduotą mokymą. Kodėl mums politiškai reikšmingas apokaliptinis pasaulio pabaigos laukimas? Pirmiausia – be krikščionybės liberalios demokratijos ir socialinės gerovės valstybės piliečiai užmirštų, kad didžiausias žmogaus tykantis blogis – tai prarasti savo sielą, atiduodant ją blogiui. Jėzus nepaliko politinio mokymo, įskaitant krikščioniškąją demokratiją, ir nieko nepasakė apie demokratiją. Norint būti krikščioniu, nereikia būti krikščioniu demokratu. Keista mūsų dienų savybė yra tai, kad krikščioniškų valstybių piliečiai gėdijasi būti vadinami krikščionimis, nors save būtinai vadina demokratais. Krikščionis gali būti demokratas, bet demokratai dažniausiai stipriai bijo krikščionybės.
Sunku net įsivaizduoti, kaip Jėzus Kristus atrodytų stovėdamas ne prieš Romos imperijos politiką Poncijų Pilotą, bet apsilankęs kurios nors Vakarų pasaulio demokratinės valstybės parlamente. Jis tikrai nesuprastų mūsų politikų tikėjimo techniniais, administraciniais ir procedūriniais sprendimais. Tikras krikščionis neturi vadovautis šiuo metu įsigalėjusiu techniniu ir ekonominiu požiūriu į žmogų. Mokslo ir technikos pažanga, o kartu ir ekonominė-socialinė pažanga, o kartu ir švietimo pažanga šiandien jau nėra dvasinis tobulėjimas. Į Lietuvos pažangos supratimą šiandien jau neįeina tai, ką krikščionys suvokė kaip artimo meilę, askezę, atgailą, atlaidumą, auklėjimą, savitvardą, gailestingumą, ištikimybę, kantrybę, klusnumą, kuklumą, ryžtingumą, sąžinę, tvirtumą, tarnavimo dvasią ir taikingumą. Krikščionybė reikalauja suvokti, kad blogio priežastis yra giliau už parlamento priimtus įstatymus, politines ideologijas, institucijas, kasdienes ir šventines politikų kalbas bei finansų ministerijas.
Sunku įsivaizduoti labiau demokratišką, bet demokratijos niekada per daug nesureikšminusį dalyką, kaip krikščionybė. Universiteto profesorius ir beraštis krikščionių bažnyčioje klūpo kaip lygūs to paties Dievo vaikai. Tačiau tai nereiškia, kad didžiausius savo dvasios pakilimus krikščionybė pergyveno demokratijos laikais. Nesivaikant politinio korektiškumo reikalavimų, reikia pasakyti, kad dažnai būdavo atvirkščiai. Daugybė krikščioniškos dvasios laimėjimų yra atėję iš nedemokratinių laikų. Jeigu Lietuvoje šiandien būtų tobulai apgintos žmogaus teisės, jeigu laisvės būtų tiek, kad net užsidarytų liberalų partijos, jeigu ekonominė gerovė pasiektų neregėtas aukštumas, krikščionis vis vien neturėtų didelio pagrindo džiaugtis, nes sielos išganymas nuo to nesikeičia. Tiek sovietinė, tiek posovietinė Lietuva labiau rūpinasi visuomenės gerinimu, o ne žmogaus siela. Visas mūsų politinis mąstymas nukreiptas ne į žmogų, bet statistinį vienetą. Toks įspūdis, kad tai jau sunku pakeisti. Sukūrėme humanistinę politiką ir humanistinį politikos mokslą be žmogaus.
Demokratinė tauta mąstoma pagal tą patį principą, kaip ir panteistų dievas. Tiek gamta, tiek demokratinė tauta tvarkosi savaime, be kokių nors nuorodų į transcendentinį dievą. Šį įsitikinimą gerai iliustruoja garsusis demokratijai apibūdinti taikomas posakis vox populi, vox dei. Juo norima pasakyti, kad demokratinės visuomenės piliečiai gali veikti kaip sau pakankamas dievas. Vienintelis nepajudinamas autoritetas yra tautos arba liaudies valia, struktūriškai panaši į panteistų su gamta sutapatintą dievą. Demokratinei santvarkai nereikia religinės legitimacijos. Liberalo Karlo Marxo žodžiais, „demokratinei valstybei, tikrai valstybei, nereikia religijos, kad ji save politiškai papildytų. Priešingai, ji gali abstrahuotis nuo religijos, nes joje žmogiškasis religijos pagrindas yra išreikštas pasaulietiškai“.
Demokratinis režimas gina tikinčiųjų teises, bet bijo religiją prisileisti pernelyg arti, kad ji nepretenduotų į visuomenės dvasinės ugdytojos vaidmenį. Politinis religijos sureikšminimas prieštarauja demokratijos prigimčiai, nes moderniosios demokratijos autoritetas yra ne dievas, o tautos valia. Demokratai viską nori formuoti savo valia, be nuorodų į kokį nors transcendentinį dievą. Carlo Schmitto žodžiais, „demokratinis mąstymas sukasi apie imanencijos idėją. Bet koks nutolimas nuo imanencijos paneigia demokratijos tapatumą. Transcendencijos įterpimas į politinį tautos gyvenimą veda į kokybinę aukšto ir žemo, aukštesnio ir žemesnio bei panašias distinkcijas; o demokratinės valstybės valdžia turi būti išvesta iš tautos ir jos negali judinti nei asmuo, nei kažkas anapus arba virš tautos“.
Alexis de Tocqueville’is išgarsėjo samprotavimais apie religijos ir demokratijos sąjungos būtinybę. Jis siūlė į demokratiją žiūrėti kaip į neišvengiamą Vakarų visuomenių raidos etapą, Dievo valios apraišką ir krikščioniškos kilmės dalyką. Jo nuomone, demokratija negali išsilaikyti ant savo kojų: „[…] kokiai nors religijai giliai suleidus šaknis į demokratiją, nevalia jos rauti; priešingai, reikia kruopščiai puoselėti kaip patį brangiausią aristokratijos paveldą.“ Iš neigiamų demokratijos aspektų Tocqueville’is nurodė moralinių hierarchijų nykimą, materialinės gerovės pomėgį, egoizmą ir abejingumą visuomenės reikalams. Tikintieji nuo Prancūzijos revoliucijos laikų yra pripratinti prie minties, kad jie mažiau patikimi demokratijos sąjungininkai, negu mokslininkai, filosofai, laisvieji menininkai, laisvieji žurnalistai ir ateistai. Net sunku įsivaizduoti, kaip šiame kontekste krikščionys demokratai gali būti įtakinga Lietuvos ir bet kurios kitos šalies partija. Tai beveik neįmanoma misija.
Lietuvos krikščionys demokratai yra bendrijoje su Tėvynės sąjunga, kartu sudaro vieną partiją, kuri dažniausiai vadinama konservatorių vardu. Panašu, kad krikščionys demokratai šiandien yra mažai įtakingi ne tik Lietuvoje, bet ir šioje bendroje partijoje, arba gal tiesiog visiškai pametė krikščionybės supratimą. Paimkime vieną kelių mėnesių senumo šios partijos bendros istorijos epizodą. Prieš rinkimus žiniasklaidoje pasirodė pranešimas, kas Lietuvos konservatorių lyderis palaiko homoseksualų partnerystę: „Kaip tikras konservatorius, gavęs tokį klausimą, matyt, turėčiau išeiti, turėtų būti labai baisu. Ne, aš pasisakau už partnerystę, aš manau, kad laikas tam atėjo, aš tikiuosi, naujas Seimas ar mūsų koalicija galų gale šį klausimą į Seimą atneš ir mes jį priimsime.“ Perskaičius šį Lietuvos konservatorių lyderio pareiškimą neapima baimė, bet nuostabos tikrai sunku išvengti. Po pirmininko rinkiminių kalbų neaišku, ar krikščionys demokratai dar skaito Katalikų katekizmą.
Atsiprašau, kad trumpai priminsiu kai kurias katekizmo tiesas. Šioje knygoje parašytos keturios paprastos tiesos. Pirma, Katalikų Bažnyčia homoseksualizmą laiko iškrypimu. Antra, pripažįstama, kad nemažai vyrų ir moterų jaučia stiprų potraukį į homoseksualizmą, ir todėl bet kuriam katalikui šis netvarkingas potraukis yra sunkus išmėginimas. Trečia, pabrėžiama, kad su homoseksualais reikia elgtis pagarbiai, su užuojauta, taktiškai, vengti kaip nors neteisingai juos atstumti. Ketvirta, homoseksualai yra pašaukti imtis susitvardymo dorybių. Visa tai yra daugiau, negu milijardą žmonių vienyti turinčios tiesos. Iš jų galima juoktis, tačiau ne todėl, kad tai iš tikrųjų būtų juokinga kaip kino komedijoje, bet todėl, kad visada galima pasijuokti iš to, kuris mąsto kitaip, vertina kitaip ir pasaulį supranta kitaip. Krikščionybė neturi pareigos ginti kokį nors reikalą vien todėl, kad šis yra madingas. Liberalai pasaulį šiandien padalina pagal krikščioniui nesuprantamą gėrio ir blogio perskyrą – ant kiekvienos bažnyčios reikia užrašyti „homofobai“, o kiekvieną pažangiųjų intelektualų susibūrimo vietą pažymėti „homofilai“. Neaišku tik viena, kodėl pripažinus teisę kiekvienam piliečiui gyventi pagal savo gero gyvenimo sampratą, kažkas vis vien tampa geresnis ir pranašesnis.
Krikščionybė negali prarasti tikinčiųjų vien todėl, kad nesiduoda įtraukiama į einamuosius pasauliečių reikalus. Bažnyčios likimas negali priklausyti nuo tų, kurie nemato toliau kitų parlamento rinkimų. Tikintys žmonės į Bažnyčią eina ne tam, kad pasidžiaugtų nauju politiniu projektu, bet trokšta garbinti Dievą ir rasti tikėjimą. Juokingai atrodytų krikščionybė, savo likimą siejanti su populiarumo reitingais. Tačiau politiniai reitingai yra svarbūs krikščionims demokratams. Jie neturi jokių privilegijų vien todėl, kad yra krikščionys, bet veikiau priešingai – susilaukia tik didesnių sunkumų ir nemalonumų. Visos Lietuvos politinės partijos šiuo metu išgyvena politinio tikėjimo krizę. Demokratiniai rinkimai nesukuria autoriteto, nes pastarasis jau turi būti pirmiau rinkimų, kurie jį tik gali patvirtinti. Jeigu žmogus nėra autoritetas, tai juo netaps net laimėjęs rinkimus. Krikščionys per savo istoriją žino daugybę atvejų, kai jų žodžiai skirdavosi nuo darbų. Būtent žiūrėdami į šį žodžių ir darbų atsiskyrimą, modernieji filosofai sugalvojo, kad reikia sukurti valstybę be žodžių, veikiančią kaip gerai sutvarkytas mechanizmas. Valstybė prarado žodį ir šiandien jau, galima sakyti, visiškai nustojo kalbėti. Mūsų politiniai lyderiai šiandien jau seniai kalba kaip diktofonai. Sako tai, ko negalvoja, o tai, kas iš tikrųjų jų galvoje, yra tik visiškai negyvos raidės.
Tačiau žmogus negali gyventi be autoritetingo žodžio. Mūsų tautos gyvenimą savo idėjomis sugadinęs Vladimiras Leninas, kiek atsimenu iš sovietmečio, buržuazinius parlamentus vadindavo „parlamentinio idiotizmo“ vardu. Jis tuo norėjo pasakyti, kad parlamentai yra daugybės tuščių žodžių be veiksmų gaminimo ir kaupimo vietomis. Nenuostabu, kad šiandien vis labiau smunka parlamentų autoritetas. Kam klausyti tų, kurie gali pasakyti bet kokius pataikaujančius žodžius? Kam klausyti tų, kurie rinkimuose gali pažadėti bet ką, kad tik juos laimėtų? Šiandien jau neaišku, iš kieno pasakytų žodžių išauga politinė tvarka. Bent jau ten, kur mes kalbamės su artimaisiais ir bendrapiliečiais, ji tikrai neišauga. Tai reiškia, kad ji išauga mums nežinomose vietose, ten kur sutelktos mums nežinomos galios. Biblinis „pradžioje buvo žodis“ netinka dabartinei Lietuvos politikai.
Demokratinė valstybė yra šališka filosofijos ir mokslo atžvilgiu, tačiau būtinai atsiriboja nuo religijos. Tai reiškia, kad krikščionims demokratams yra sunku rasti kelią į mūsų dienos žmogaus protus ir širdis. Norėdami išlikti politinio gyvenimo scenoje, jie turi kaip niekas kitas rasti naują patrauklų politinį pasakojimą, sugebantį paliesti žmones. Demokratija šiandien yra paradoksalioje situacijoje – jai reikia religijos, nes ji pati negali užtikrinti moralinio tobulėjimo etikos, tačiau ji kartu naikina religiją. Tikintieji gali būti nuoširdūs demokratijos šalininkai, tačiau šiuolaikinės kultūros nuostatomis besivadovaujantys piliečiai nesugeba puoselėti simpatijų religijai. Demokratija šiandien veikia kartu su įvairiais pasaulietiniais religijos pakaitalais. Todėl krikščioniškoji demokratija turi išmokti krikščionybę išversti į politikos kalbą, išsikovoti žmonių simpatijas. Tai sunkus uždavinys, kurio neįmanoma išspręsti senais metodais. Tam reikia rasti žodžių naujai politinei situacijai apibūdinti. Nereikia lietuvių atversti į krikščionybę, nes tai jau padarė karalius Jogaila. Reikia tik įrodyti, kad krikščionys demokratai gali dalyvauti politikoje kaip rimti politikai, kad konservatizmas gali būti visos lietuvių tautos, o ne tik siauro sluoksnio demokratine partneryste.
Krikščionybei traukiantis iš viešojo gyvenimo, vis labiau aiškėja, kad demokratai nepajėgūs tapti panašūs į krikščionis. Pirmiausia todėl, kad jie neturi savo etikos kodekso ir niekaip negali prie jo net priartėti. Be krikščioniškų ir klasikinių dorybių neliktų jokios save demokratais vadinančių žmonių etikos. Demokratų buvimas moralės autoritetais visiškai priklauso nuo jų kritinės veiklos. Prireikus pasiūlyti pozityvią demokratų dorovės koncepciją, prieš juos atsiveria moralinis vakuumas. Viešpataujant religinei pasaulio sampratai, žmonės priprato vaizduotis „kitą pasaulį“, ir tai nepatinka visiems politiniams realistams. Tačiau atidžiau įsižiūrėjus, matyti, kad politiniai realistai yra tik naujų politinių iliuzijų kūrėjai. Jie vietoj krikščionybės formuoja „kitą pasaulį“. Penkiasdešimt metų lietuviai statė komunizmą, o šiandien stato naują neaiškaus „kito pasaulio“ iliuziją. Pastaruosius du amžius buvo stipriai juokiamasi iš Jėzaus Kristaus karalystės, tačiau galiausiai pavyko įgyvendinti tik vieną už kitą baisesnius žmogaus karalystės projektus. Šv. Augustinas „Išpažinimuose“ aprašo prisigėrusį Milano elgetą, kuris jam pasirodė geresnis už jį patį: „jis buvo prasimanęs vyno linkėdamas [kitiems] gera, o aš siekiau tuščios šlovės meluodamas.“ Tai dabartinės Lietuvos apibūdinimas. Mes norime linksmybių, kurias Milano elgeta pasiekė daug greičiau. Blogos yra ne linksmybės, bet tas lėkštas gyvenimo būdas, kurio antstatu tapo mūsų politika.
neužtenka,reikia krikščioniško pasišventimo lipti ant kryžiaus,konfliktuoti,kaip Kristus šventykloje su rimbu vaikė prekeivas viskuo .Pasaulis tapo prekeiva,suprekiavo Siriją ir žmoniškumą už savo saldžias Kalėdas ir kitus patogumus,kurie gali būti laikini….Kristus begalinis,jame telpa viskas.
gyva žodžiuose ir darbuose.Reikia ir daug ,ir nedaug:gerai žinoti Šventą Raštą ir nesigėdinti jį cituoti,nesivaržyti ir cituoti ,įpinti į mūsų kalbą,politines kalbas.Tik reikia žinoti.Kaip Jono Evangelijoje pasufleruota :”Iš pradžių buvo Žodis…”(Jn 1,1).Nelengva priimti tą nuostabą ar priešiškumą,kai tai išgirsta kiti piliečiai,bet tame ir yra tikroji kova už tai,kad krikščionybė ateitų į politiką savo dvasia.
konservatoriai tapo liberalais, taip krikdemai, jei tokių Lietuvoje iš viso yra, taps ateistais ir didžiuosis, kad tapo „pažangūs” t.y. beveik lygūs konservatoriams.
Straipsnio galima buvo ir nerašyti, nes ir taip aišku, krikščionys yra skriaudžiami Lietuvoje, kad Lietuva būtų pagoniška ir barbariška valstybė, nors greičiausiai niekada nebūtų peržengusi valstybingumo slenksčio. Ir jeigu mes visi alei vieno netapsime krikščionimis, tai Lietuva pražus ir visi, kurie netapo krikščionimis atsidurs pragare. Tik įdomus faktas, kad Alvydas Jokubaitis „savo” idėjomis labai jau primena Rusijos Patriarchą Kirilą (Vladimiras Michailovičius Gundiajevas), kuris skelbia panašias „tiesas”, kuriose yra pabrėžtinai akcentuojama, kokie rusai būtų barbarai, jeigu ne krikščionybė. Kiek žinau, japonai nėra krikščionys, bet nematyti, kad jie būtų tapę barbarais. Maža to, ten net pragyvenimo lygis yra aukštesnis ir tai nėra skurdžių šalis. Tai, kur čia šuo pakastas? O juk LDK nebuvo krikščioniška valstybė, bet su ja skaitėsi ir Romos Popiežius.… Skaityti daugiau »
labai skersai lietuviai okupacijos metais žiūrėjo į partinius.
ir buvo teisūs – nes tik dėl karjeros ir galimybės nebaudžiamam vogti stojo į partiją.
tas pats ir šiandien.
doras katalikas niekad neis į jokią partiją – nes ten vien komunistai ir jų šuniukai.
doras katalikas savo darbu užsidirbs, o neis į valdišką – biudžetinę įstaigą vaidinti „valstybininko” ir vogi bei imti kyšius (kaip koks pizdukėlis raigerdas)
Tas vladimirasleninas savo idėjomis nieko nesugadino, nes ir idėjos ne jo, ir gadinta ne idėjomis, bet ginklu. Idėjos tiko „Trečiosios Romos” idėjai ir tik buvo eilinė jos išraiška. Net amerikiečiai pagaliau supranta, kad problema ne leninas ir ne putinas, bet pati Maskolija. Be to, jokių idėjų propaganda niekad nepasieks tikslo, jei savyje neturės geros dalies tiesos. Todėl „lenino” idėjos apie parlamentarizmą kaip tik arti tiesos. Tik Autorius perteikia jas klaidingai. Parlamentarizmas ne šiaip plepėjimas, bet pagal marksistus leniniečius – stambios buržuazijos valdymo įrankis. Atmetant komunistinę terminologiją ir pritaikant dabarčiai – tai globalinio kapitalo valdymo įrankis. Tačiau leniniečiams buvo nusispjauti, kad ir tas valdymas būna arba labiau diktatūrinis, arba labiau laisvas. Laisvesnį jį darė veikianti savo ribose partinė sistema, vadinama demokratija.… Skaityti daugiau »
logiškai mąstančiam krikščioniška demokratija neįmanoma.Pritariu komentatoriui Marginalui -„“Krikščioniškoji demokratija” yra absurdas pagal apibrėžimą.” Ar įsivaizduojate ” islamišką demokratiją”? Ar įsivaizduojate „Judaizmo demokratiją”?
O dėl Jėzaus Kristus, tai Jėzus Kristus niekada neegzistavo, visa krikščionybė melas ir parodija. Kam ateisto pažiūros nepatinka – tai ateistas turi teisę netikėti – pasakos negali tapti realybe.
Religiniai fanatikai žudė žmones… Kiek šimtmečių tęsėsi inkvizicija? Kokį patesinimą duoda krikščionys inkvizicijos siautėjimui? Ar neturėtų krikščionybė būti uždrausta ES, kaip nusikalstama organizacija dėl buvusių žudymų dievo vardan?
„Kas būtų su Lietuva, jeigu ji nebūtų buvusi paliesta krikščionybės? Į šį klausimą nesunku atsakyti. Lietuva būtų pagoniška ir barbariška valstybė, nors greičiausiai niekada nebūtų peržengusi valstybingumo slenksčio.” – Reik pasakyt, iki gyvo kaulo įgriso amžina giesmelė apie tai, kaip lietuviams šimtmečiais juos puldinėję ir plėšę (ir taip LABAI stabdę JAU EGZISTAVUSIOS Lietuvos valstybės tiek ekonomikos, tiek kultūros vystymąsi) lenkų svečiai „civilizacijos saulę” atnešė. Na, maždaug kaip bolševikai su savo „stalino saule” išvadavo mus iš tamsybinių prietarų beigi šiaip fošyzmo. 🙂 Labai geras pavyzdys, kaip iš esmės protingi žmonės, iki fanatizmo įsijautę į konkrečią ideologiją ar religiją, taip susiaurina savo akiratį, kad teįstengia žiūrėti išimtinai per tos ideologijos/religijos vamzdį, visiškai ignoruodami bet ką, kas prieštarauja dogmatiniams įsitikinimams. Beje, toks požiūris… Skaityti daugiau »
Pikc, atsimeni toki Zayro prezidenta generola Mobutu? Pilnas jo vardas netilptu i 2 eilutes, o isvertus is mumbo jumbo reiske „Gaidys padengiantis visas vistas”. Kol belgai visiskai neisejo jis dar klijavo tipo katalika, bet veliau nutruko nuo grandines nusispjoves ant visu kolonizatoriu. Kai pirmasis valstybes asmuo nesioja toki varda tai apie gyventoju mentaliteta galima numanyti. Bande prancuziokai ten kazkoki bizniuka daryt, dideles spalvotoju metalo atsargos.1978m uzpuole kazkokie nuo kalnu nusieleide sukileliai – uzvire ten orgija tame sachtininku miestelyje. Teko prancuzams skubiai pasiusti legionierius gelbeti baltuju darbininku seimas.80 zmoniu desantas ta gauja(~3000 smogiku)isvaike.Po 2 dienu atejo generolo Mobutu „kariuomene” vaduoti taip pat.Vel prasidejo plesikavimai ir prievartavimai, mat „kariuomene” niekuom nuo tu sukileliu nesiskyre.Ir ten ir ten tie patys zmones.Situ legionieriai isvyt… Skaityti daugiau »
Nu, tai ir sakau – seubas, kokie tie lietuvei acilikę! Jeigu ne liankaj su kryžiuočiais (kurie civilizuotai, maldom ir pamokymais veikė, jokių ten prievartavimų ar galabinimų!), tai iki daba lakstytų po miškus su kuokom ir kailiais. Sako, tie lietuvei nė šnekėt nemokėję, kol kryžiuočiai jų necivilizavo. Nu gryni Afrikos negrai – ne kitajp! 🙂
P.S. Apie Mindaugo „poniatijas” – tai jo jo, čia absoliučiai išskirtinis ir grynai pagoniškas atvejis, nes krikščioniškoje Europos dalyje nu visiškai nieko panašaus nebuvo: jokių regicidų – ten sostus dalinosi drauge suėję ir pasimeldę, o jei dėl kokios moteriškės susiginčydavo – tai irgi tik maldom, maldom… 😀
Ai, ir dar – pasauly, aišku, visiškai jokių nekrikščioniškų civilizacijų nėra buvę ir nėra. Nu tiesiog visai-visai. 🙂
Kalbu ne apie tai, kaip dare, elgesi pagonys ir krikscionys(bent jau oficialiai ispazistantys), o POZIURIO SKIRTUMA tu ir anu.
O apie kryziuociu(lenku etc.) nusikaltimus galiu pasakyti ta pati ,ka apie Mindaugo mirti.Priklauso nuo pasakotojo:
1) Mindaugas buvo nuzudytas priesu – kai pasakoja istorikas „patriotas”.
2) Mindauga nuzude Daumantas kersydamas uz isprievartauta zmona – kai pasakoja objektyvus istorika.
Abi versijos sako tiesa, bet ne abi vienodai teisingos.O pamelavimas tai ir yra ne visa tiesa.
Kritiskiau biski vertink tautiska istoriografija.Ji atkuria istorija taip pat „objektyviai” ,kaip Delfi ivykius.Ir pasekmes skaitant tiek viena tiek kita skaudzios skaitanciojo nuovokai.
Kad „niekada neegzistavo”, taip mums kalė sovietinis „mokslinis ateizmas”. Būtent šis teiginys ir yra „melas ir parodija”. Net šiuolaikiniai mokslininkai ateistai šito neteigia. Yra ir paralelinė halachinių žydų, krikščionybės nepriėmusių, tradicija, kuri irgi nieko panašaus neteigia, nors juk būtų buvę lengviausia, ar ne? Juk amžininkai, ar ne?
Labai įdomus, teisingas, aktualia tikrove argumentuotas rašinys. Visiems projektų, iliuzijų kūrėjams reikėtų rekomenduoti. Ačiū.
->Dzeikas: BŪTENT kad priklauso nuo pasakotojo – tik visos tautos pasakoja iš SAVO pozicijų, o pas mus kažkodėl atsiradusi tendencija pasakoti iš SVETIMŲ ir pateikti jas kaip „objektyvias”. Ir – taip, toks požiūris skaudžiai atsiliepia ne tik nuovokai, bet ir savivokai bei savivertei. Istorija – tiesiog dar viena sritis, kurioje agresyviai peršama savinieka. Netgi atvirai meluojant (pvz. kad ir dėl to, kad, atseit, Lietuva nebūtų turėjusi valstybingumo, jei ne krikščionių „civilizuotojai”, nors valstybė JAU buvo susikūrusi PRIEŠ lenkų svečių antplūdį ir išliko ne DĖKA svetimųjų pastangų, o NEPAISANT jų). Toks „naratyvas” (iš esmės, lenkiškas), kaip jau minėjau anksčiau, yra visiškai lygiavertis bolševikiniam. O demagogijų „elgesys nesiskaito, nes buvo mistinis „požiūrio skirtumas” gal nereikia, a? Viduramžiuose VISUR galima gana „pikantiškų” atvejų… Skaityti daugiau »
Pikc, tenka pasakoti is svetimu, nes Mindaugas ir velesni Lietuvos „vierchai” iki pat Jogailos (ta lenkai etiketo ismoke biski) kroninkininku nelaike ir rasytiniu saltiniu turi net maziau negu barbarai sugriove(n) Roma.Tiksliau visai neturi, jei but tiksliam. Kita vertus gal ir gerai, kad nebuvo, nes jeigu giminaicio zmona prievartaut nenuodeme tai ir „nekalbek netiesos” Mindaugas(ar kronikininkai lietuviskame „dvare” butu nepriklausomi?:-))) ) tikrai nebutu sukaustytas.Zodis „lietuviska kronika” igytu tikrini varda, panasiai kaip „rusiski keliai”, o Sapoka remdamasis jomis pataptu pirmasis alternatyviosios istorijos kurejas. Nors ir be jo netruksta, cia(Delfi) berods kazkas su putom ant nasru irodinejo,kad lietuviai 408m Roma sturmavo. Jeigu taip, tai 1066m Hastingso musyj dalyvauti Lietuvos „karzygiams” turbut nefasonas netgi :-))) Beje, afrikiniai negriukai kurio nepaklausk irgi krutinen musasi kad… Skaityti daugiau »
Pics teisus dėl krikščioniškos „civilizacijos saulės”, ateštos į LIETUVĄ. Tas krikščionių tvirtinimas parodo jų aklumą ir visišką neprotingumą. Tai dar kartą jie papildomai tik patvirtino, kad šita religija yra neapykantos religija, kuri prieštarauja paties Kristaus žodžiams: „Mylėk savo artimą, kaip pats save”. Bet su jo pasekėjais gaunasi visiškai priešingai. Todėl šita Kristaus pasekėjų sukurta religija tapo visiška Kristaus mokymo priešingybe, kadangi ji tapo instrumentu VEIDMAINIAMS. Štai faktai:”Lietuvių kalba, kokia sena ji bebūtų, pasižymi nuostabia struktūra, tobulesne už sanskritą ir graikų kalbą, žodingesnė negu lotynų kalba ir nepalyginamai įmantresnė, negu bet kuri iš paminėtų trijų. Ir vis dėlto lietuvių kalba turi su visomis trimis kalbomis didesnį giminingumą, negu kad gamta būtų būtų galėjusi sukurti, ne tik veiksmažodžių šaknyse, bet ir taip… Skaityti daugiau »
Tiesiog iki skausmo pažįstama pozicija – kokie svetimi geri ir kokie savi niekam tikę. Na, maždaug kaip „narsuoliai Masados didvyriai” versus „apgailėtini Pilėnų bailiai”. Ko gero, galima tokią poziciją vadinti baudžiauninkiška – nors ir tai per švelnu. Pilti ant savęs srutų kibirus ir dar tuo didžiuotis – čia jau LYGIS. Nepilnavertiškumo kompleksas kvadratu. Aš suprantu, kad kokiems nors lenkams ar rusams toks „naratyvas” naudingas, ir dėl to anie jį agresyviai „triūbija” – bet KITŲ, o ne SAVO tautos adresu. Savo tautų jie nedergia, kaip tik atvirkščiai – o juk oi, kiek „įdomių” dalykėlių ten galima būtų „prižvejoti”! Bet nežvejoja. O štai lietuvių, pagal svetimų muzikėlę šokančių – atsiranda. Ir ne, čia ne „objektyvumas” – čia paprasčiausias tarnavimas svetimiems interesams, ir… Skaityti daugiau »
Pikc, na zinant faktus ir itakojancius faktorius galima sukurti alternatyvu istorijos varianta.Pvz., anglakalbiuose forumuose vyksta diskusija kaip rutuliotusi karo veiksmai tarp anglu-amerikieciu ir sovietu kariuomenes jeigu „susitikimas ant Elbes” 1945m geguzi jei nugaletu Patono linija „isspardyti subines bolshevikams”. Taciau faktas, t.y. FAKTAS tas ,kad Vakarai nenorejo to karo. Ir dare viska,kad jo isvengt. Lygiai taip pat, galima svarstyti kokia Lietuva galejo tapti imperija , jeigu visos gentys suvoktu Kryzininku gresme ir susijungusios sugriautu Marienburga. Sugriaut gal ir sugriautu,bet rytoj. O vozt su kuoka apsimetus sajungininku kitos genties vadui per galva ir nuteriot jo nespejusius susigriebti karius (geras kardas tikrai daugiau negu karve kainavo) – galima dabar,Ir XII-XIII amz taibuvo lietuviu genciu alfa ir omega.Pagoniska gyvenimo NORMA.Ir galedamas ir nedarydamas to… Skaityti daugiau »
Su lietuvių labai sena ir gražia kalba buvo galima kurti civilizaciją tik iki 15-to amžiaus. Po to reikėjo skolintis kalbas ir mokslą iš krikščioniškų tautų: vokiečių, slavų, romanų. Be tų kalbų lietuviai ligi šiol sėkmingai gyventų su žalčiais ir rupūžėmis, o tokie „raigerdai” šiandien apsireikštų nebent kaukų pavidalais…
Hmm… Įdomiai čia… Sakyti, kad „civilizuotų” kryžiuočių puldinėjimai trukdė Lietuvos valstybės vystymuisi – „alternatyvios istorijos kūrimas”, o aiškinti, kad tos valstybės, girdi, visai nebūtų buvę (dzin, kad ji jau egzistavo), jeigu ne tie patys „civilizuotieji” – jau „objektyvus požiūris”. 🙂 Toliau net nelabai verta gilintis – ta pati demagogija: girdi, viduramžių lietuviai darė tai, ko nedarė kitų tautybių viduramžių žmonės. Čia nėr ką pasakyti. Trumpa ir paviršutiniška istorinė apžvalga netruktų atskleisti „netikėtą” faktą, kad tarpusavio pjautynės ir plėšimai buvo visiškai normalus „kaimyniškas” gyvenimo būdas – kaip ir kuoka/durklas/kardas ir pan. kaip priemonė išsiaiškinti, „kas čia pas mus kaime kietesnis”. O apie „tabu” tai geras bajeris – kaltinti lietuvius, kad jiems SVETIMOS religijos šventyklos nebuvo tabu, ir todėl jie kaip Afrikos… Skaityti daugiau »
Pikc., tu arba nesuvoki ka as pasakaiu, arba nuduodi nesuvoka(n)s.
Abiem atvejais testi beprasmiska.
senovėje lietuviai žalčius, diežus laikė vietoj katinų, dar mano vaikystės laikais tėvukų sklepuose buvo driežų, kurie buvo saugojami, o rupūžės irgi sklepe gyveno kaip geradarės, o geradarius naikinti gali tik asilapročiai.
Daugiabučių kartos atitrūkę nuo žemės ir gamtos neįgalūs suprasti buvusios lietuvių pasaulėžiūros, grindžiamos praktika ir patyrtimi kad gamtos padarai duoda naudą ir atsidėkodami atsilygindavo jų globa.
Tau, matyt, tavo krikščioniškas tikėjimas neleidžia net palyginti istorijos faktų. Krikščionys dėl savo neapykantos negali pateikti jokių faktų, vienas tik neapykantos šnypštimas ir daugiau nieko. Tau patinka žydų mitologija? Puiku. Skaityk ją, melskis jai ar šliaužiok ant kelių arba ant pilvo. pas mus tai daro žalčiai, o jūs nors ir žmonės, bet pagal žydų mitologiją šliaužiojate ir ant kelių ir ant pilvo. Ir dar tvirtinate, kad jūs ne barbarai. Tai paskaityk istorinius dokumentus. Ten gi aiškiai parašyta, kad „Senovės Romoje barbarais vadintos imperiją puldinėjusios tautos, pirmiausia germanai”. O štai kokie buvo lietuvių laimėjimai, pvz., prie Gedimino:”LDK užsienio politiką Gediminas vykdė atremdamas kryžininkų agresiją ir, daugiausia diplomatinėmis priemonėmis, varžydamasis su Aukso orda bei tuometine jos sąjungininke – XIV a. I pusėje… Skaityti daugiau »
Skaityk Bibliją ir žinosi kokie buvo pagonys/ne žydai kas ir kaip naudojosi pagonių/ne žydų garbingumu ir sąžiningumu, kad suvoktum kas atnešė pagonims/ne žydams melo kultūrą.
O jeigu kalbėti apie barbarus, tai VII amžiuje jie įsivaizdavo, kad Žemė yra plokščia. Jų literatūriniuose kūriniuose dominavo visokie fantastiniai drakonai. mokslas buvo visiškai sugniuždytas. VIII amžiuje įvairiose žemėse vaikščiojo įvairūs pranašai, kurie pasiskelbdavo Jėzumi Kristumi. Tamsiųjų Viduramžių laikais įvairiose karalystėse „aukštuomenė” net nesimaudydavo ir nuo jų dvokė nemažiau nei iš kiaulidžių. Germanų krikščionizacija prasidėjo VII-VIII amžiuje. Pasikeitimai vyko Didžiosios migracijos metu. Graikai bėgo nuo arabų ir įsitvirtinę Romoje perėmė daugelį vadovaujančių postų, tame tarpe ir Bažnyčios hierarchijoje. Taigi, germanai perėmė daugelį dalykų, kurie buvo sukurti ROMOS IMPERIJOJE, t.y. ANTIKOS LAIKAIS. TAMSIEJI AMŽIAI ir buvo tie amžiai, kada prasidėjo krikščionizacija. Todėl ir Lietuva visus tuos 25 metus buvo stumiama į Tamsiuosius Viduramžius su „VIENA TEISINGA RELIGIJA”. Dabar galima net pagal… Skaityti daugiau »
„Dzeikai” – išties, diskutuoti su antilietuviškos (o bendrai paėmus – antitautinės) ideologijos apologetais tikrai beprasmiška. Abu suprantam, kad ginčo objektas NĖRA istorija. Istorija – tik priemonė.Tai politikos, o ne konkrečios mokslo disciplinos klausimas. Lietuvių tautinei valstybei priešiškos jėgos (rusų ir lenkų šovinistai bei komunistų pasekėjai liberalai-„internacionalistai” – o dabar pasirodo, kad net ir krikščionys-„internacionalistai”) nori istoriją paversti iškreiptu pagal svetimą kurpalių pasiūtu „naratyvu” ir naudoti kaip įrankį tautos savivertei griauti. Dėl to ir kuria mitus apie tai, kaip „acilikėlei” lietuviai turi būti dėkingi atėjūnams už „civilizaciją” (o ar tie „civilizuotojai” – kryžiuočiai, lenkai, vokiečiai, rusai, bolševikai ar dar kas nors – antraeilis dalykas), kaip Lietuva kaip valstybė susikūrė tik svetimųjų dėka (ir jų dėka egzistuoja), kaip visi lietuvių valdovai, didvyriai,… Skaityti daugiau »
Lgeras straipsnis.
Seimo narius manau, prieš priesaiką turėtų (TSLKD)egzaminuoti iš Katekizmo Prezidentė. Tai būtų manau pilietiškiau , nei egzaminuotų vyskupas?
O kuo „labai geras straipsnis”? Geras tuo, kad jis kursto religinę nesantaiką? Geras tuo, kada jame žeminama lietuvių tautos praeitis? Geras tuo, kad tai yra pagrindas teigti komentatoriui Antanui „Seimo narius manau, prieš priesaiką turėtų (TSLKD)egzaminuoti iš Katekizmo Prezidentė. Tai būtų manau pilietiškiau , nei egzaminuotų vyskupas?”. Aš tik pošito straipsnio supratau, kad ta kurstoma neapykanta LR Prezidentei kyla iš krikščionių, nes ji turi tikėti į Jėzų Kristų kaip į Dievo sūnų. jeigu ji netiki, tai ji jau yra priešas. Todėl šmeižikas Juozapas jau turi „teisę” klijuoti Prezidentei bet kokias etiketes, ekstremistas Letas Palmaitis- Marginalas „turi teisę” niekinti bet ką, kas ne krikščionis, nes tada tu esi arba ateistas, arba antisemitas, arba bedievis, arba pagonis ir t.t. Išeina taip, kad… Skaityti daugiau »
Manau, kad šitas straipsnis yra savotiškas krikščionių programavimas ir nurodymas, kokie jie turi būti politikai. Deja, reikia konstatuoti faktą, kad tai yra blogiau, nei Sovietmečiu. Sovietmečiu tave prievartavo būti pionieriumi, komjaunuoliu, o paskiau ir partiniu. Jeigu tu nebūsi komunistu, tai tave pradės spausti, kad tu ne komunistas ir negali dirbti vadovaujantį darbą (man asmeniškai teko atlaikyti ne vieną partijos siųstą komisiją, kuri tikrino ar aš vykdau Partijos suvažiavimų nuostatas, nes esu ne komunistas; tokius skundus ant manęs rašė direktorius, o aš buvau jo pavaduotojas). Kodėl tai yra blogiau? Todėl, kad tai daroma slapta, t.y. už tavo nugaros. Aha, jis ne krikščionis, tada galima regzti intrigas tarp krikščionių už jo nugaros. Motyvas paprastas: šitas žmogus nesupranta, kad jis yra barbaras, nes… Skaityti daugiau »
Krikscioniui nurodineja tik p.Dievas ir kito zmogaus zodziu krikscionis klauso tik tiek, kiek jie atatinka Jo zodi.
Jeigu bet kurio zmogaus zodis iskeliamas auksciau Dievo zodzio – toks zmogus arba daro nuodeme, arba tik VADINA save krikscioniu savo esme nebudamas juo.
Tad p.Raigerdas „papainiojo ramsus” kisdamas savo mentaliteta krikscionims.Pagal si pozymi beje labai lengva atskirti krikscioni nuo bedievio(ne visada.Tam tikrais atvejais tai labai sunku padaryti), net jeigu pastarasis nutrintu kakta zegnojimusi.
Už ką galima padėkoti Alvydui Jokubaičiui? Jis atskleidė, pats to nenorėdamas, Europos Sąjungos prototipo Žečpospolitos mirties arba jos išnykimo priežastį – tai KRIKŠČIONIŠKOJI AROGANCIJA, kurią galima prilyginti fašistinei ideologijai. Jeigu Alvydas Jokubaitis XXI amžiuje teigia:”Lietuva būtų pagoniška ir barbariška valstybė, nors greičiausiai niekada nebūtų peržengusi valstybingumo slenksčio”. „Prarasdami krikščionybę, lietuviai prarastų viską, nes, skirtingai negu kitos Europos tautos, jie iš krikščionybės gavo ir Senovės Graikijos, ir Senovės Romos, ir viduramžių, ir net Jeruzalės kultūrą. Praradę krikščionybę, lietuviai negalėtų kaip lygūs kalbėtis su rusais, žydais ir musulmonais”, – tai koks požiūris į lietuvius buvo, tarkim, kad ir XVIII amžiaus pradžioje? Tai, jeigu lenkai, kurie buvo labiau krikščionys, negu lietuviai, ir jie laikė lietuvius atrarūšias žmonėmis arba barbarais, o tuo pačiu ir… Skaityti daugiau »
Taigi, apie Liuksemburgą nepasakysi, kad tai ne krikščioniška šalis. Ji net labai krikščioniška. Tai, kur čia yra Dievas, jeigu jis leido tokiai tikinčiai šaliai įklimpti į tokias skolas? Parašysiu, kad aiškiau būtų: Liuksemburgo skola siekė 2010 metais 1 trilijoną 892 milijardus dolerių. O tai sudaro 4636 % nuo BVP. O dabar pažiūrėkime į formaliąją Liuksemburgo dalį: Liuksemburgas, oficialiai Liuksemburgo Didžioji Hercogystė (liuks. Groussherzogtum Lëtzebuerg, vok. Großherzogtum Luxemburg, pranc. Grand-Duché de Luxembourg) – nedidelė valstybė vakarų Europoje, besiribojanti su Vokietija, Prancūzija bei Belgija. Šalyje vartojamos trys oficialios kalbos: vokiečių, prancūzų ir liuksemburgiečių. Liuksemburgas priklauso „Žemųjų šalių“ regionui (kurį taip pat sudaro Belgija ir Nyderlandai). Taip pat Liuksemburgas priklauso ir šių trijų valstybių ekonominei sąjungai, vadinamai Beniliuksu (nuo 1948 m.). Žemosios šalys… Skaityti daugiau »