arche.lt
Pirmąją straipsnio dalį „Europos Sąjunga: kur mes keliaujame? (I)“, kurioje išdėstyta Mindaugo Kubiliaus pozicija, skaitykite ČIA.
Alvydas Jokubaitis
Europos Sąjungos problemos yra tikėjimo problemos. Nėra mokslinio Europos Sąjungos prasmės išaiškinimo, nes toks neįmanomas. Nėra filosofinio Europos Sąjungos išaiškinimo, nes ginče dėl Europos Sąjungos susiduria ne filosofijos, bet ideologijos, t.y., sekuliarūs krikščionybės pakaitalai. Europos Sąjungos pavidalas šiandien priklauso nuo to, kuo europiečiai tiki. Jie šiandien labiausiai tiki mokslu, technika ir ekonomika. Tai reiškia, kad Europos Sąjunga savo dabartiniu pavidalu neturi ateities, nes tikėti mokslu – reiškia tikėti beprasmybe. Žmonės negali savęs suprasti pagal mokslinį pasaulio supratimo modelį, nes moksle net subjektas suvokiamas kaip objektas. Mokslininkui nėra skirtumo tarp Lietuvos, Latvijos ir bet kurio kito gerai apmokamo mokslinio tyrimo objekto. Jis neturi įsipareigoti savo šaliai ir valstybei, ir todėl jo mąstymą padarius kokios nors politinės sąjungos pagiringu, jos anksčiau ar vėliau turi nelikti. To nematyti galima tik į viską žiūrint iš trumpalaikės politinės perspektyvos. Europos sąjunga šiandien daug kalba apie naudą, bet neturi atsakymo į klausimą apie šios naudos prasmę. Kokia nauda iš Europos Sąjungos naudos, jeigu prasmės netenka Lietuvos priklausomybė? Kelios lietuvių kartos kovojo ne už Europos, ne už Latvijos, bet už Lietuvos nepriklausomybę. Dabar jau reikėtų pasakyti, kad jos apsiriko, nes paaiškėjo, kad tikrai laisvas žmogus gali būti ne Lietuvoje, bet Europos Sąjungoje. Tačiau kaip žmogus gali būti laisvas, gyvendamas neįtikėtino masto hedonistinėje visuomenėje? Jeigu kovotojai už Lietuvos laisvę norėjo neribojamo hedonizmo, tai jie tiktai norėjo ne laisvės, bet jos priešingybės.
Europos Sąjunga šiandien suvokiama materialistiškai – kaip objektyvių procesų nulemtas dalykas, o ne kaip žmonių įsipareigojimas tam tikrai žmogiškumo sampratai. Europietiška žmogiškumo samprata šiandien pirmiausiai reiškia, kad visi nori gerai veikiančios ekonomikos ir geros politinių institucijų vadybos. Tačiau kol kas nėra atsakymo į pagrindinį klausimą – kokia šių tariamai gerai veikiančių dalykų prasmė žmogui? Kitais žodžiais, pasirinktas labai silpnas ir abejotinas žmonių bendrumo kūrimo pagrindas. Ekonomika gerai veikti gali ir be Lietuvos, ir būtent tai įrodo nei dienai ar valandai nesustojantys emigracijos iš Lietuvos srautai. Lietuviai suprato, kad Europos Sąjungos materialistinius idealus jie gali įgyvendinti išvykdami iš Lietuvos. Tai, reiškia, kad Europos Sąjunga prieštarauja politinei Lietuvos valstybės prigimčiai, nes griauna ją kaip valstybę. Tačiau išmontuodama Lietuvą, Europos Sąjunga nepajėgi politiškai savęs įtvirtinti kaip rimto politinio darinio. Tai, kas dabar suardo Lietuvą, anksčiau ar vėliau suardys ir Europos Sąjungą, o tiksliau, neleis jai tapti politiniu dariniu. Europos Sąjungos elito rankomis kuriamas dabartinis lietuvių bėgimas iš Lietuvos yra tik trumpalaikė šios politinės organizacijos pergalė. Tą jau savo kailiu patyrė Didžiosios Britanijos lietuviai. Dauguma lietuvių iš Lietuvos pabėgo į Britaniją, bet 2016 metų Joninių rytą paaiškėjo, kad tos žemės į kurią jie pabėgo piliečiai nutarė nebūti kartu su Europos Sąjunga. Europos Sąjunga moko žmones bėgti nuo savęs, nes nuolatos siūlo nesumąstyti apie tai, kas yra žmogus, bėgti į išorinius dalykus, kaip sakė Blaise Pascalis. Bėgti į ekonomiką, mokslą, techniką, vadybą, penktadienio vakaro barų gyvenimą ir vis labiau kvailėjančius internetinius portalus. Bėgti bet kur, kad tik nebūtų sąlyčio su jos krikščioniška Europos praeitimi. Nėra paslapties, kad Europos Sąjunga yra krikščionybę iš žmonių suvokimo norintis pašalinti projektas. Šiuo požiūriu nieko naujo nuo XVIII a. vidurio, kai pirmą kartą aštrioje kovoje susidūrė Apšvietos filosofų kurta žmogaus religija ir krikščioniškoji apreiškimo religija. Mes toliau bandome iki dugno išgerti Apšvietos taurę. Europos Sąjungoje šiuo metu nėra didesnės blogybės, kaip tamsuoliais vadinamų žmonių mintis, kad senąjį žemyną gali vienyti jo krikščioniškosios šaknys. Europos Sąjungoje dabar nėra didesnės blogybės, kaip bandymas kalbėti apie Dievą. Europos Sąjungos scientizmas anksčiau ar vėliau turi sunaikinti piliečių pažadus, priesaikas, įžadus, santuoką, šeimą, ištikimybę ir visus kitus nors menkiausią absoliutumo žymę turinčius žmonių ryšius. Tai reiškia, kad Europos sąjunga jau šalina Vakarų kultūros ir civilizacijos atramas. Jeigu nėra nieko absoliutaus, tai ir Europos Sąjunga yra tik nevykusi hipotezė. Arba, pažvelgus iš ekonominės pusės, galima sakyti, kad Europos Sąjunga yra tik prekė, gaminys, produktas ir pridedamoji vertė.
Ši politinė organizacija į žmones kreipiasi nežmogišku būdu – ne kaip į asmenybes, bet kaip statistinius vienetus. Su mokslu, technika ir ekonomika susitapatinusios Europos Sąjungos pagrindinis tikslas – neturėti prasmės. Dabar jau kiekvienas individas gali turėti savo gero gyvenimo sampratą. Tačiau šioje sampratoje nėra numatytas koks nors Europos Sąjungos būtinumas. Išlaisvinę žmones iš Lietuvos, buvusių Lietuvos piliečių vaikai turės išsivaduoti ir iš Europos Sąjungos, nes jiems geriausia gyventi kaip budistams – be kokio nors nusistovėjusio tapatumo. ES šiandien puoselėja ją sunaikinti turinčią filosofiją, ideologiją, pilietinį tikėjimą ir politinę teologiją. Tik laiko klausimas, kada įvairiausiais būdais pradės lysti šio politinio projekto negalės.
Mokslas sako, kad skausmas yra žmonių kaip gyvūnų rūšiai išlikti padedantis veiksnys. Tačiau, kiekvienas iš mūsų patirdamas skausmą negalvoja kaip mokslininkas, bet jį suvokia kaip kažką negatyvaus. Chirurgija, neurologija, psichologija ir skausmo mokslas gali tik labai ribotai padėti dvasinį skausmą patiriančiam žmogui, nes jo požiūris į skausmą skiriasi nuo mokslininkų pozityvaus ar neutralaus (bet niekada negatyvaus) skausmo vertinimo. Europos Sąjunga neleidžia grynai žmogiško požiūrio į šią organizaciją, kai individas su ja turi pasijusti suaugęs ne išoriniais ekonominiais, techniniais ir ideologiniais, bet dvasiniais ryšiais. Jau daugiau negu dešimt metų sakoma, kad lietuvių bėgimas iš Lietuvos nėra skausmas. Atsieit, tai tik individo laisvės ir racionalaus pasirinkimo pripažinimo padarinys. Mokslininkų stiliumi įrodinėjama, kad lietuvių skausmas dėl Lietuvos negali būti negatyvi žmogiška reakcija į tai, kas vyksta su tavo bendrapiliečiais. Tarkime, kad tai tiesa, ir tikrai neverta sielotis dėl pastatais gražėjančios, bet savo dvasia skurstančios Lietuvos. Jeigu būčiau Europos Sąjungos prezidentas su šia tiesa niekada nesutikčiau. Jeigu lietuviams neskauda dėl nykstančios Lietuvos, tai jiems niekada neskaudės ir dėl Europos Sąjungos. Atidžiau įsižiūrėjus matyti, kad skirtingai negu Lietuva, ES net nesukelia skausmo. Dėl jos nereikia aukotis, pergyventi, nerimauti, kankintis. Užtenka skaičiuoti išlaidas ir pajamas. Nenoriu pasakyti, kad politika įsivaizduojama be naudos skaičiavimų. Mintis kita – politika nėra ekonomika. Daugybė praturtėjusių žmonių staiga praranda savo turtų prasmės suvokimą. Jeigu batsiuvys visą gyvenimą siuva batus, šis darbas neturi būti suprantamas kaip jo gyvenimo prasmės aiškinimas. Puikiai batus siuvantis batsiuvys savo veiklos tikslą gali atskirti nuo gyvenimo prasmės suvokimo. Tą patį šiandien būtina padaryti Europos Sąjungai. Šios politinės organizacijos elitas (nes piliečiai šioje istorijoje visada yra tik antraeilis dalykas) nutarė, kad batsiuvio gyvenimo prasmė yra batų siuvimas, t.y., Europos Sąjungos egzistavimo tikslas yra Europos sąjunga. Tai klaidinga filosofija. Kai Sovietų Sąjunga šventė savo penkiasdešimtmetį, buvau antros klasės mokinys. Kai tau aštuoneri metai, bet kuris penkiasdešimties metų senumo dalykas atrodo senas. Sovietų Sąjungos amžius man tada darė įspūdį. Dabar jau suprantu, jog tai juokingai mažai laiko tarpas. Sovietų sąjunga turėjo žlugti, nes bent jau lietuviai nematė prasmės ją išsaugoti. Dabar nemaža dalis lietuvių nori išsaugoti Europos Sąjungą, bet toliau neranda prasmės, išskyrus saugumą ir ekonominę gerovę. Problema tik ta, kad saugumas ir gerovė nėra gyvenimo prasmė.
arche.lt