Pratęsiu mintis, pažiūrėjus filmą „Valstybės paslaptis“ (pirmąją dalį skaitykite ČIA).
Dabar apie žiniasklaidą. Filmo pradžioje, lyg pigioje popso dramoje, parodomi veidai tų, kas turi simbolizuoti klanus valstybėje, su kuriais Grybauskaitė kovojo. Tai politikų, verslininkų veidai ir … žiniasklaida. O Prezidentė komentuoja.
Kaip čia neprisiminus, kad V. Putino kova su žiniasklaida prasidėjo nuo jos įvardinimo priešu, kad ją užspaustų, priversti tarnauti sau. Taip įvyko ir Lietuvoje. Žiniasklaida – ne angelas, o jos savininkai, be informacijos pateikimo, turi ir savo interesų, tačiau kiekvieną tokį atvejį reikia vertinti atskirai bei atsakingai.
Vis dėlto, žvelgiant į Putino Rusijos pavyzdį reikia pasakyti, kad ten spaudimas verslui ir žiniasklaidai prasidėjo visų pirma nuo tų verslininkų, kurie žiniasklaidą kontroliavo: Beriozovskio ir Gusinskio. Iš šių verslininkų buvo atimti televizijos kanalai „Pervyj Baltijskij“, NTV, o galų gale – TV 6. Po to ir interneto portalai buvo priversti nebespausdinti kritiškų straipsnių Putino atžvilgiu arba perduoti savo akcijų kontrolę Putinui artimiems verslininkams. Šiek tiek kritiška leista būti tik radijo stočiai „Echo Moskvy“. Toks nekritikuojamo šalies vadovo statusas leido Putinui išsiauginti milžiniškus reitingus ir juos palaikyti.
O kaip viskas buvo Lietuvoje? Išskyrus V. Uspaskichą, M. Janukonį ir dar keletą kitų, turime pripažinti, kad didžioji dalis smūgių teko tam verslui Lietuvoje, kuris valdo žiniasklaidos priemones ar savo reklama jas maitina. „Snoro bankas“ turėjo glaudžius ryšius su „Lietuvos rytu“, Romanovas ir jo bankas – su „Respublika“, o „MG Baltic“ valdė televiziją LNK ir interneto portalą alfa.lt. Visiškai gali būti, kad dalis šių žiniasklaidos verslo partnerių, iš tikrųjų darė kokius nors neteisėtus veiksmus, bet tai jau palikime spręsti teismui.
Faktas tik tas, kad minėtos žiniasklaidos priemonės Lietuvoje po smūgių jų partneriams versle patyrė didelių sunkumų. Kitos po to tapo labai atsargios Grybauskaitės kritikos atžvilgiu ir atsisakydavo spausdinti straipsnius ar nutraukdavo kontraktus su apžvalgininkais, jeigu jautė, kad jų kritika Prezidentūrai nepatinka. Taip Grybauskaitė tapo mūsų valstybėje nekritikuojama, o po kurio laiko jai nemaža dalis įtakingos žiniasklaidos ėmė tiesiog pataikauti. Taip žingsnis po žingsnio ji išsiaugino astronominius reitingus, o ne vienas Lietuvos žmogus iki šiol nesugeba objektyviai įvertinti jos valdymo.
To nebuvo esant jokiam kitam Lietuvos vadovui.
Vis dėlto kokiais metodais (kas buvo meduolis, o kas – rimbas) mūsų prezidentė pasiekė garbinamos ir praktiškai nekritikuojamos valstybės vadovės statusą likusių žiniasklaidos priemonių atžvilgiu, iki šiol lieka „valstybės paslaptis“, kurios filmo autoriai nenagrinėja. Vienas „Žinių radijo“ (labai gerbtino už objektyvumą tokiomis sąlygomis) laidų vedėjas man prisipažino, kad jis per 10 metų niekaip negalėjo pasikviesti į studiją Grybauskaitės. Priežastis paprasta: Prezidentūra reikalavo tikslių klausimų sąrašo ir kad nuo jų nebūtų nukrypta, nes Prezidentūroje bus parengti į juos ir atsakymai. Visai kaip Putino Rusijoje. Įdomu tik, ką tokie reiškiniai kalba apie žiniasklaidos ir spaudos laisvę?
Labai įdomų fenomeną stebime pastaruoju metu Lietuvoje, kai žingsnis po žingsnio vienas ar kitas žurnalistas, apžvalgininkas išdrįsta kritiškai įvertinti ir Grybauskaitės veiklą, jei įžvelgia joje kokių problemų, bet negaliu atsikratyti minties, kad tai yra tik iki tol, kol ateis į Prezidento rūmus naujas Šeimininkas, jeigu bus išrinktas žmogus, kuriam tokia praktika patiks. Nemanau, kad Sąjūdžio žmogus, jeigu būtų išrinktas, tokią praktiką toleruotų. Keista, kad iki šiol aukščiausios valdžios poveikio mechanizmas žiniasklaidai yra valstybės paslaptis Lietuvoje, bet gal atsiras drąsių žiniasklaidos priemonių savininkų, redaktorių, žurnalistų, kurie apie tai prabils?
Aš apie tai galiu prabilti tik čia ir tik po to, kai vienas po kito nutrūko kontraktai su įvairiomis šalyje žiniasklaidos priemonėmis už išsakytą kritiką aukščiausiajai valdžiai. O praėjusią savaitę užsidarė ir leidusios spausdinti daug kritiškų straipsnių „Lietuvos žinios“. Todėl dabar rašau Jums.
Grybauskaitės kadencija eina į pabaigą (jos veikloje buvo ir gerų, ir blogų momentų, nes vien juoda – balta nebūna). Todėl turime gerai susimąstyti, kokią valstybės gyvenimo sąrangą jos valdymas mums palieka, kodėl žmonės vis dar masiškai išvyksta iš Lietuvos laimės ieškoti svetur?