Toks jausmas apėmė pažiūrėjus kinoteatruose rodomą filmą „Valstybės paslaptis“ apie prezidentės D. Grybauskaitės valdymą. Panašaus propagandinio turinio produktus, skirtus prezidentui einant pareigas, kuria Rusijoje. Apie Putiną Didįjį. Bet čia – Lietuva.
Kam prireikė panašų Grybauskaitės paveikslą paleisti į ekranus prieš pat prezidento rinkimus? Manau, kad po jų D.Grybauskaitė gali tapti premjere pagal Putino-Medvedevo tandemo patirtį, taip dar labiau priartinant Lietuvą savo vidaus politika prie „putiniškos“ Rusijos, o ne demokratinių šalių standartų. Tik reikia, kad rinkimus laimėtų žmogus, kuris sutiks būti vieną kadenciją silpnu prezidentu, nesikištų į teisėsaugos sistemos reikalus, palikdamas tai Grybauskaitės rankose, (šį kartą – kaip premjerės), o po 5 metų neturėtų ambicijų siekti dar kartą prezidento kėdės, ją užleisdamas dabartinei prezidentei.
Kitoje barikadų pusėje stovi asmuo, atėjęs iš policijos sistemos, ir aiškinama, kad, jei jį išrinks, Lietuva gali tapti policine valstybe, ignoruojant akivaizdų faktą, kad per Grybauskaitės valdymo metus Lietuva jau tapo kažkuo panašiu į „policinę valstybę“ dar iki to meto, kai į valdžią pradėjo eiti žmonės iš policijos sistemos. Tai tik vieno proceso dvi sudėtinės dalys. Siekiant, kad tai būtų užmiršta, o žmonės entuziastingai palaikytų tolesnį Grybauskaitės valdymą, (kol kas – kaip premjerės), reikia išbalinti mundurą, parodyti, kad visi žingsniai vidaus politikoje, kai galimai balansuota ties Konstitucijos pažeidimo riba (apie juos filme nė žodžio), – kitam prezidentui tai baigtųsi apkalta, tebuvo tik oligarchų klanų pinklės.
Visos kalbos apie miglotą mūsų šalies vadovės biografijos laikotarpį Leningrade ir aukštosios komunistinės partinės vadovybėje prie Burokevičiaus, kai Lietuva jau gyveno Sąjūdžio dvasia, tai įvairių klanų nupirktų valstybės priešų darbas, nors tų biografijos etapų pasekmes matome jos „putiniškuose“ veiklos metoduose bei leksikoje Lietuvos vidaus politikoje per šį dešimtmetį.
Būtų puiku, jei Lietuva išrinktų Sąjūdžio žmogų, bet per šiuos prezidento rinkimus tapome šalimi, kur juoda virto balta, ir atvirkščiai: vienas iš Sąjūdžio pradininkų, apšaukiamas vos ne Maskvos ranka, o Burokevičiaus šalininkė, išgyvenusi iki šiol valstybės paslaptimi laikomą labai reikšmingą gyvenimo etapą Leningrade, pateikiama, kaip didžiausia valstybės patriotė, kuri net savo darbo stalo stalčiuose, kaip rodoma filme, turi daug trispalvių, kad tik kam nors nepasirodytų, jog nėra pakankamai patriotiška.
Filme daug nutylėjimų ar tiesiog tendencingai pateiktų faktų, kurių visų ir neišvardinsi. Nebent žingsnis po žingsnio. Kol kas didžiausia valstybės paslaptimi lieka toks didelis valstybės virsmas žmonių galvose – nuo Lietuvos, kuri Sąjūdžio metais įveikė baimę prieš aukštesnę valdžią, iki Lietuvos, kurioje taip iki šleikštulio yra tai valdžiai pataikaujama, o ši manipuliuoja savo šalies žmonių nuomone kurdama ir tokius filmus, užmirštant, kad bet kuris asmuo, juo labiau atėjęs į aukščiausias pareigas, negali pagal žmogišką prigimtį nedaryti klaidų.
Vakaruose irgi kuriami filmai apie prezidentus ar premjerus, bet tik šiems palikus pareigas ir stengiantis objektyviai pateikti politikų paveikslą, netapant jų tik baltai ar juodai. Žingnis kita linkme bei rodymas politikų portreto arti prie liaudies, nufilmuoto specialiai, net kai perka turguje, kalbasi su močiutėmis, laiko ant rankų vaikus, yra tik propaganda.
Ne vienas bičiulių, pamatęs filmą, klausia, kam prireikė šios reklaminės akcijos, nedaug nutolstančios nuo „putiniškosios propagandos“. Mano atsakymas čia.
Dar prieš keletą metų negalvojau, kad Lietuvoje to sulauksime. Bet riba peržengta. Net Ukrainoje buvo labiau bešališki prezidento rinkimai, nei dabar matau Lietuvoje.