Bernardinai.lt
Ši Izraelio rašytojo Amoso Ozo kalba buvo pasakyta beveik prieš tris dešimtmečius, kai Niujorke vyko tarptautinis PEN kongresas. Kongreso tema buvo „Valstybės vaizduotė ir rašytojo vaizduotė“. Suvažiavime buvo pasakyta daug romantiniu anarchizmu kvepėjusių kalbų, kuriose buvo skelbiama, kad kiekviena valstybė savaime yra monstras, sutrypiantis eilinio individo, kuris iš prigimties yra geras, dvasią karais, represijomis, bjaurių gyvenamųjų kvartalų statybomis. Rašytojai tuo tarpu buvo vaizduojami kaip drąsūs žmonės, kurie stoja į opoziciją monstriškai valstybei tam, kad apgintų „mažą žmogų“. A. Ozas savo kalbą pasakė kaip atsaką visiems šiems teiginiams. Akivaizdu, kad ši kalba neprarado savo aktualumo ir šiandien.
Valstybė neturi vaizduotės. „Valstybės vaizduotė“ egzistuoja tik kai kurių rašytojų, tokių, kurie sukūrė ir šio kongreso pavadinimą, vaizduotėje. Šv. Jurgis ir drakonas – kai jie kūrė tą pavadinimą, jų mintyse turėjo būti kažkas panašaus. Kiekvienas rašytojas yra tarsi Solženicynas tuščiomis rankomis, o kiekvienas drakonas – nedoras Leonidas Brežnevas ar pagiežingas Richardas Nixonas.
Man tai nepatinka. Kai kurios valstybės ir kai kurie rašytojai yra korumpuoti. Mūsų kongreso pavadinimas skamba romantiškai, dvelkia supaprastintu anarchizmu. Aš atmetu vaizdinį būrio šventų rašytojų, be baimės žygiuojančių kovoti su beširdėmis biurokratijomis dėl visų tų mielų ir paprastų žmonių. Aš nedalyvauju šiame reikale, kai viskas skirstoma į nuostabiuosius ir niekšus.
Viena vertus, valstybės, vyriausybės ir biurokratijos – tiek tos, kurios sąžiningos, tiek tos, kurios yra pasibjaurėtinos, o jų yra visokių – visada buvo įkvepiamos įvairiausių vizijų, kurias kūrė įvairiausi rašytojai. Kai kurios iš šių vizijų yra sąžiningos, kai kurios yra blogos, o kai kurios stačiai monstriškos. Šias vizijas įvairūs valdovai iškraipė arba priėmė pažodžiui. Kai kurie rašytojai šiuos valdovus smerkė. Kai kurie juos gyrė.
Antra vertus, kai kurie rašytojai iš tiesų mirė kalėjimuose ir gulaguose, tuo tarpu kiti klestėjo dvaruose ir vasarnamiuose. Tačiau dauguma nei mirė kankinio mirtimi, nei klestėjo laižydami padus. Nė vienas mūsų niekada nenužudė drakono. Be to, tie žavūs ir paprasti žmonės kažkur ten nėra nei žavūs, nei paprasti. Mes, t. y. dauguma mūsų, tai žinome geriau nei bet ką kita. Tik paskaitykite mūsų knygas ir pamatysite.
Kaskart mane stebina ta praraja, glūdinti tarp to, ką rašytojai regi rašydami savo eilėraščius, istorijas, pjeses, ir to, ką jie mato, kai kuria ar pasirašo peticijas, manifestus, diskusijų pavadinimus. Atrodytų, kad mes turėtume dvi priešingai reginčių akių poras – neišskiriant ir čia susirinkusiųjų, neišskiriant ir manęs paties. Dauguma mūsų šiek tiek žino apie žmogaus širdyje tūnančius drakonus. Tačiau už savo literatūrinio darbo ribų mes dažnai skambame taip, tarsi tikėtume supaprastinta, pavojinga, iš Rousseau mus pasiekusia prielaida, kad vyriausybės ir elitas yra nedori – visi be išimties, tuo tarpu paprasti žmonės yra gimę tyros ir geros širdies – visi be išimties.
Maldauju skirti. Valstybė yra būtinas blogis paprasčiausiai dėl to, kad tiek daug individų patys yra pajėgūs blogiui. Negana to, valstybės tarpusavyje skiriasi. Kai kurios yra beveik geros, kai kurios yra blogos, o kai kurios mirtinai pavojingos. Kadangi rašytojai darbuojasi ar bent jau turėtų darbuotis subtilumo ir preciziškumo departamente, tai mūsų darbas yra daryti skirtis. Kiekvienas, kuris ignoruoja tai, kad egzistuoja skirtingi blogio lygiai, yra pasmerktas pats tapti blogio tarnu.
Preciziškumas, subtilumas – mes nesame reporteriai, kita vertus, jais esame. Mes nebūtinai renkame ir reflektuojame faktus. Mes išrandame, pasukame, išpučiame, iškraipome. Mes išverčiame ir apverčiame aukštyn kojomis. Tačiau atminkite: tą akimirką, kai mes dalykus sudėliojame į žodžius, mūsų žodžiai tampa įrodymais. Iš čia kyla mūsų atsakomybė siekti preciziškumo, pastebėti įvairiausius niuansus, siekti subtilumo. Iš čia kyla ir mūsų atsakomybė pastebėti blogį, laipsniuoti jį, pamatuoti jį.
Istorijos tragedija yra ne nuolatinė beviltiška kova tarp šventų individų ir velniško elito. Veikiau tai yra nuolatinė kova tarp palyginti padorių visuomenių ir kraugeriškų visuomenių. Dar tiksliau tariant, tai yra nuolatinis sąlyginai padorių visuomenių bailumas susiduriant su represyvių visuomenių nuožmumu.
Kaip galima būti humaniškam, tai yra skeptiškam ir pajėgiam moraliniam ambivalentiškumui, ir kartu bandyti kovoti su blogiu? Kaip galima fanatiškai kovoti su fanatizmu? Kaip galima kovoti netampant kovotoju? Kaip galima kovoti su blogiu jo nesučiumpant? Kaip galima tvarkytis su istorija ir likti nepaveiktam jos nuodingų padarinių?
Prieš tris mėnesius Vienoje mačiau aplinkosaugininkų gatvės demonstraciją prieš mokslinius eksperimentus su jūrų kiaulytėmis. Jie laikė iškėlę plakatus su Jėzumi, apsuptu kenčiančių jūros kiaulyčių. Užrašas po vaizdu skelbė: „Jis taip pat jas mylėjo.“ Galbūt ir mylėjo, tačiau man atrodė, kad protestuotojai yra pasirengę žudyti įkaitus, kad tik užbaigtų jūros kiaulyčių kančias. Ši istorija iš dalies atspindi čia bei ten kovotojų už gėrį istoriją.
Neprisikirkime demoniškos vaizduotės valstybei ir atperkančios vaizduotės sau patiems. Nepasiduokime gundymams viską supaprastinti. Mes privalome atskirti blogą nuo blogesnio, o pastarąjį nuo blogiausio.
Parengė Donatas Puslys