Neseniai naujienų tarnybos pranešė, kad didžiausias nedarbas Lietuvoje yra Rytų Lietuvoje, ypač Ignalinos ir Zarasų rajonuose. O juk tai patys miškingiausi rajonai su pačiomis vaizdingiausiomis vietomis! Ir kaip neprisiminsi Premjero ir Aplinkos ministrų kalbas, kad miškų kirtimas sukuria dešimtis tūkstančių darbo vietų… Kur tos darbo vietos Ignalinos, Zarasų, Švenčionių, Molėtų rajonuose, kurias sukuria tas beatodairiškas šių rajonų miškų eksploatavimas? Medienos fabrikų darbuotojai, miškovežių vairuotojai, miškų kirtimo rangovai, biokuro gamintojai – tai daugiausia kitų miestų gyventojai, dažnai net ne Lietuvos.
Vietos gyventojų, dirbančių miškų sektoriuje, sparčiai mažėja, nors vietos miškų kirtimai tik intensyvėja. Su Rytų Lietuvos gyventojais elgiamasi kaip su aborigenais: siekiama išgrobstyti jų gimtų vietų gamtos išteklius, kad sukrautų kapitalą kažkam kitam, o patys vietiniai gyventojai netiesiogiai išvaromi iš savo namų, nes nebelaiko jų čia net graži gamta. Buvusi graži gamta. Jei Vyriausybėje būtų protingų žmonių, tai jie suprastų, kad pagrindinis šio miškingo, ežeringo, turtingo kraštovaizdžio regiono verslas yra turizmas ir jį reikia visokeriopai skatinti valstybiniu mastu. Juk kitoms valstybėms tai kažkaip pavyksta… Juk kai susiplanuojat savo kelionę į bet kurios šalies kurortą, nacionalinį parką, nesitikit ten išvysti tokius vaizdus kaip Labanoro girioje… Na, nebent Rumunijoje, kur su „saugomais“ miškais elgiamasi taip pat. Brandžius miškus išpjaus greitai ir kas po to? Vėl laukti dešimtmečius, kol ši žemė užgydys savo žaizdas? Ar ne protingiau būtų tą ekonominę naudą iš miškų gauti po mažiau, bet nuolatos? Juk mokslininkai jau seniai paskaičiavo, kad Pietryčių Lietuvoje net grybai ir uogos prilygsta ar net viršija medienos pardavimo pajamas urėdijose („Globali aplinkos kaita“, 2007). O ką jau kalbėti apie turizmą, nesvarbu, kokį – ekologinį, kaimo, pažintinį ar paprastą. Čia yra darbo vietos minėtų rajonų gyventojams, kuriuos kamuoja didžiausias nedarbas Lietuvoje, o ne miškų kirtimai. Bet visas šis potencialas yra žudomas, kaip ir žudomas natūralus žmonių poreikis pabūti gamtoje, atsigauti joje dvasiškai ir fiziškai. Išsilaikiau kelionių vadovų kursus. Na ir kas? Kai bandau sugalvoti nors vieną maršrutą žygiui, po kurio nereiktų grįžti sugadinta nuotaika, mane apima depresija. Negaliu rasti tokio. Nebent lįsti į rezervatus, bet rezervatai įsteigti ne žmonėms, o kaip paskutinė gyvūnų priebėga. Valdžia vilkams paskelbė genocidą ir visą medžioklės sezoną jie slepiasi tuose rezervatuose, kur jų nepasiekia kulka. Nesinori jų iš ten baidyti. Tad kai kitą kartą išgirsit Premjerą ar Aplinkos ministrą pasakojantį, kiek daug darbo vietų sukuria miškų kirtimas, paklauskit jų, kur yra tos darbo vietos miškinguose rajonuose. Paklauskit, ar jie žino, skaičiavo ar bent nutuokia, kiek tūkstančių potencialių darbo vietų Lietuva prarado šitaip sunaikindama natūralų kraštovaizdį, gamtinį šalies patrauklumą, reprezentacines valstybės vietas turėjusius saugoti nacionalinius ir regioninius parkus. Švenčionių rajono valdžia žadėjo Labanoro ir Kaltanėnų seniūnijose įsteigti kurortines vietoves. Bijau, kad jau pavėlavo.
P.S. Nuotrauka daryta šiandien. Joje matomos šviežiai kirstų brandžių pušų rietuvės, kai kurios dviejų aukštų namo didumo. Sukrautos kas keli šimtai metrų viena nuo kitos ir taip apie 10 kilometrų. Liepos 31 d. K.Mažeika LRT laidoje „Aktualijų studija” sakė, kad dėl kritusios medienos kainos „mano sprendimas buvo mažinti kirtimo normą ir vykdyti sanitarinius kirtimus, nukirsti menkavertę medieną”
https://www.diena.lt/naujienos/verslas/ekonomika/k-mazeika-siemet-kertama-gerokai-maziau-misku-924499