Dieną naktį stebintis, kaip viena didžiausių mūsų girių išvežama iš Lietuvos, gamtosaugininkas ir žurnalistas Andrejus Gaidamavičius savo Veidaknygės paskyroje išplatintą filmuotą medžiagą apie Labanoro girioje prasidėjusią medžiapjūtę palydėjo sarkastišku prierašu apie miškavežių kamščius Labanoro girioje:
„Vilnius tokių kamščių nematė, kaip Labanoro giria. Prasidėjus rugsėjui miškovežiai kaip skėriai apipuolė miškus ir dirba dieną naktį. Toks įspūdis, kad regioninis parkas panaikintas, o plynus kirtimus padidino ne 6 procentais, o 60…“
Netrukus Andrejus Gaidamavičius alfa.lt portale ne tik pasidalijo savo svarstymais apie plynų kirtimų žalą, bet ir kreipėsi į premjerą Saulių Skvernelį kviesdamas jį savo akimis įsitikinti, kaip barbariškai elgiamasi su viena seniausių Lietuvos girių – neva valstybės saugoma teritorija: „Praskriskite lėktuvu virš Labanoro girios ir pasakykite: ar taip turi atrodyti Lietuvos saugomos teritorijos?“
„Dar vasarą žinojau, kad atėjus rudeniui Labanoro girioje bus labai liūdna. Ne dėl to, kad paukščiai išskris į šiltuosius kraštus, ne dėl to, kad medžių lapai kris, bet dėl to, kad miške iš visų pusių girdėsis pjaunamų medžių garsas, pilni keliai bus tuščių ir pakrautų miškavežių, o pati Labanoro giria tirps kaip pavasarinis sniegas“, – alfa.lt portale rašo Andrejus Gaidamavičius.
Kad ši nuojauta išsipildė ir su kaupu, rodo ir Andrejaus nufilmuotas video, ir jo pasakojimas, ką iš tiesų reiškia plynas kirtimas ir kaip tai pakeis šį kraštą – dėl vienadienės naudos bus sunaikinta ne tik šio krašto gyventojų gyvenimo kokybė, bet ir unikalus ir jau vien dėl to neįkainojamas gamtovaizdis bei visa ekosistema – sunkiai atkuriama vertybė, galėjusi tapti pagrindu vystyti turizmą, orientuotą į ilgalaikę perspektyvą.
„Važiuoja po 6 iš karto, o visoje girioje jų vienu metu zuja per šimtą. Kartais susidaro net miškavežių „kamščiai“, ir kaip tyčia prie pat mano namų, nes čia išsišakoja keletas kelių į įvairias Labanoro girios puses. Ramybės nėra nei savaitgaliais, nei naktimis. Šviečia prožektoriais, kerta ir krauna, kerta ir krauna… Tokiais tempais dirbdami labai daug miško išveš, o kur dar žiema – pagrindinis miško kirtimo laikas.
Galėtų nors ne plynai kirsti. Žinau, kad galėtų, nes esu baigęs Miškų fakultetą, kur mus mokė, kad mišką reikia kirsti taip, kad jis to nepajustų. Tiesa, tai buvo labai seniai. Dabar mišką kerta jau nebe žmonės, o mašinos. Viena tokia kainuoja milijoną eurų. Viską padaro – ir nupjauna, ir nugeni, ir surūšiuoja… Bet kad atsipirktų, turi dirbti ištisą parą. Man rodos, net miškų daugiau kertama tik dėl to, kad ta brangi technika atsipirktų. Žinoma, toks nerangus miško monstras visai netinka neplyniems miško kirtimams vykdyti. Jis važiuoja kaip kombainas javų lauke ir viską savo kelyje sunaikina. Taip, kitaip nei miško naikinimu to nepavadinsi. Valdžia teisinasi, kad taip pjaunami tik ūkiniai miškai, bet tų neūkinių – tik keliolika procentų.
Visuose valstybiniuose parkuose, kurie kadaise įsteigti gražiausiuose šalies giriose, vyrauja ūkiniai miškai. Tada mums aiškino, kad valstybiniai parkai yra kompleksinės teritorijos, kur turi sutilpti visų interesai. Bet dabar aš matau, kad jau nebetelpa. Labanoro regioninis parkas, kuris yra didžiausias iš visų regioninių parkų, tėra medžių plantacija. Niekam nerūpi čia vystyti turizmą (nors aplinkui net 300 ežerų) ar vietinių gyventojų (kurių liko tik pora šimtų) gyvenimo kokybė,“ – Alfa.lt portalui papasakojo gamtininkas.
Jis įsitikinęs: tuoj čia neliks ir tų paskutinių gyventojų. „Kas gi norės būti tokiame „valstybiniame parke“? Anksčiau būdavo gėda svečiams rodyt Labanoro girią, o dabar rodau tiesiog kirtavietes, kad visuomenė pamatytų, kas daroma su jos turtu“.