Būna, kad draugai man švelniai priekaištauja: „Tu per daug romantizuotai apie miškus kalbi. Su valdininkais ir politikais reikia kalbėti skaičiais, cituoti teisės aktus“. Bet kad žinotumėt, kaip tie skaičiai atsibosta. Ir kaip trūksta tiems valdininkams, politikams supratimo, kas yra medis, kas yra miškas.
Pirmiausia mes turime susitarti dėl sąvokų. Tada ir skaičiai pasikeis. Atrodo, smulkmena, bet, koks bus oficialus medžio, miško apibrėžimas, toks bus ir santykis su jais, tokia bus miškų politika. Tai savo publikacijoje „Kada miškas yra miškas?“ prieš porą metų įrodė grupė mokslininkų iš viso pasaulio.
Jei mišku laikysime kirtavietę, tai ir turėsime plynas kirtavietes. Jei mišką vadinsime ekosistema, tai ūkinėje veikloje bus didesnis dėmesys, kad kaip ekosistema jis niekada nenustotų egzistavęs. Jei miškas bus laikomas ekologine-socialine sistema, bus pripažinti ir prigimtiniai žmogaus poreikiai, kultūriniai ryšiai su mišku. Čia pateikiamame video – išmintingas moters pasakojimas apie medžių ryšį su žmonėmis (ačiū Linui Bartašiui už dar vieną puikų interviu).
Ir tai yra pavyzdys, kaip kiekvienas žmogus, remdamasis vien tik savo patirtimi, vien tik savo profesija, vien tik savo poreikiais, gali sklandžiai paaiškinti, kuo jam medis, miškas yra svarbus. Nereikia mėgdžioti kitų minčių, jeigu jos skirtos Tavo neišreikštoms, užslėptoms kitoms mintims pateisinti. Jeigu tu esi biologas, tai kalbėk, kaip miškas svarbus biologinei įvairovei. Jei tu esi menininkas, kalbėk, kad miškas yra tavo įkvėpimo žemė. Jei tu esi mama, kalbėk, kaip svarbūs medžiai yra tavo vaikų auklėjimui. Nėra tokio žmogaus, kuriam medžiai, miškas, būtų nesvarbūs, kuris būtų „prieš mišką“. Tai būtų tas pats, kas sakyti „aš prieš orą“, „aš prieš vandenį“.
Kiekvienas turite savo unikalų požiūrį, ir niekas geriau už tave nežino, kuo tau miškas reikalingas, niekas geriau už tave to nepaaiškins. Net jei miškas tau tik medienos derlius, kurį reikia nuimti – dėstyk tokį požiūrį, bet apie ekologiją patylėk. Patylėk apie tai, kas tau iš tiesų nerūpi. Miške telpa visų poreikiai ir visų poreikiai turi būti gerbiami. Todėl rašykite, kalbėkite, duokite interviu, skleiskite savo požiūrį, kad neatrodytų, jog miškų išsaugojimas rūpi tik grupelei žmonių. Nes kol parašau vieną straipsnį, mano oponentai, kurie gauna už tai atlyginimą ir atstovauja milžiniškai miškų eksploatavimo sistemai, parašo dešimt.
Taigi šios dienos mano įrašas skiriamas tiems, kurie myli mišką, bet sako: „Tai kad aš nieko apie jį neišmanau…“
Minėtas Lino Bartašiaus video:
Dėkoju už nuostabų video. Pravirkdė.
– Pažinimo Medį ir Gyvybės Medį – pasirinko svarbiausiais Išganymo misterijos simboliais.
Todėl su kiekvienu medžiu privalu elgtis pagarbiai (ne garbinti – tai dera tik Kūrėjo atžvilgiu), nes jis turi metafizinius atitikmenis Amžinybėje.
Miškų naikintojai nusikalsta prieš Kūrėją, suvokia tai ar ne. Jie stojasi į žmogaus priešo pusę, todėl su jais negali būti jokių derybų. Godumas apakinęs kai kuriuos „miškininkus” – Mamona užvaldžiusi jų protus ir valią, pavertusi juos Girių, vadinasi, ir mūsų gyvenimo, grobikais – Barnevernet. Tiek vaikai, tiek miškai yra tai, kas tyra, be ko pats žmogus sunkiai gali būti nutyrintas. Apginkime juos ir apsiginsime patys. Dievas su mumis.
Elementaru,ponai.Seimo narių šeimose jokio smurto apraiškų:pavyzdys gestikuliuotojos rankomis šeimos nieks netikrino po tariamo ar menamo smurto,LGabrieulius interviu pripažino,kad jie normali šeima,būna,kad užrėkiam *užmušiu*,ir ką? Normaliai!O eiliniams užtenka kažkokio kompleksuoto praeivio telefono *video*.Prie namo išaugusio medžio nukirtimui reikia:namo gyventojų sutikimo,savivaldos apžiūros,gamtosaugos speco leidimo.O kai mišką prie gyvenvietės ar draustiny kerta,kviesk ką nori,skambink iki Vilniaus,naktim miškovežiai Klaipėdos link varo.Normaliai.Oras šyla.Tuoj bus ne atogrąžos,dykuma.