Artūras Solomonovas | newtimes.ru
Rusijos kūrybinės inteligentijos atstovai kreipėsi į valdžią ir valstybinius televizijos kanalus reikalaudami liautis persekioti Andrejų Makarevičių ir sustabdyti muzikanto siundymą žiniasklaidoje.
Kolektyvinis kreipimasis adresuotas Vladimirui Putinui, Dmitrijui Medvedevui, televizijos kanalų „Pervyj kanal“, „VGTRK“ ir „NTV“ generaliniams direktoriams, o taip pat – Valstybės Dūmai ir Federacijos Tarybai. Peticijos autoriai, tarp kurių – aktorius Leonidas Jermolnikas, dainininkė Ala Pugačiova, rašytoja Liudmila Ulickaja, istorikas Andrejus Zubovas ir žmogaus teisių gynėja Liudmila Aleksejeva, reikalauja „liautis pjudyti žinomą muzikantą“ už jo politines pažiūras, „ryžtingai užkirsti kelią bandymams kurstyti ideologines pogromų kampanijas“. „The New Times“ skelbia dar vieną interviu su roko grupės „Laiko mašina“ (rus. „Машина времени“) lyderiu, kur jis pasakoja, ką jaučia vėl atsidūręs disidento kailyje*.
Jūs netikėtai tapote kone protesto lyderiu – protesto prieš valdžios politiką Kryme. Ir ką jūs dabar jaučiate?
Mažiausiai norėčiau savo gyvenime užsiimti visokiais protestais. Dar, neduok Dieve, paversti tai profesija. Tikiuosi, jog tai bus mano paskutinis interviu Krymo tema, nes lyg ir siekiama mane padaryti visuomeniniu politiniu veikėju, o tai manęs visiškai nedomina.
Tačiau galbūt problema yra ta, jog turėjau labai gerus gimdytojus, kurie dar vaikystėje man išaiškino, kas yra gerai, o kas blogai. Ir kai matau greta vykstant tai, kas neatitinka tų išmoktų taisyklių, manyje sukyla emocinė reakcija. Tada aš einu į pokalbių laidas, pareiškiu savo nuomonę apie politiką, dar ką nors paskelbiu internete.
Kai jus ėmė kaltinti „tėvynės išdavimu“, savo tinklaraštyje parašėte: „jausmas toks, lyg nebuvo prasmės gyventi“. Ar dabar, po kažkiek laiko, jūs pakartotumėte šią frazę?
Gyvenimas dar nesibaigė, ir tai mane guodžia. Bet suprantate – kuomet žmogus ką nors veikia: rašo eiles, kuria muziką, ir jo klausosi didžiulės bendrapiliečių masės, ir visa tai jiems patinka, tuomet atsiranda iliuzija, jog žmonės, kuriems patinka darbo rezultatai, taip pat pritaria ir jo jausmams, ir jo mintims. Šitaip manyti – labai didelė klaida.
Vadinasi, jūs klydote?
Žinoma. Tačiau bet kokiu atveju tai įdomi ir svarbi patirtis.
Apie patriotizmą
Ar ateityje jūs eisite į mitingus?
Jei atvirai – nenoriu. Tačiau aš šito neišsižadu. Nes nežinau, kas visiems mums gali nutikti po savaitės. Aš buvau „Taikos žygyje“. Ėjome kartu su Irina Prochorova. Ir tada buvau „įrašytas“ į fašistus. Ir tuomet pagalvojau: kokie įdomūs į „Taikos žygį“ einantys fašistai, dar ir reikalaujantys sustabdyti agresiją! Man atrodė, jog fašistai tokias demonstracijas dažniausiai išvaiko.
Bet juk pasaulis apsivertė daugelio mano bendrapiliečių galvose… Dėl šito ginčytis – beprasmiška ir kvaila. Jeigu tau kas nors sako, jog kokios nors dainos melodija yra nelabai vykusi, tada šia tema galima diskutuoti. O kuomet tau sako – „juk tu kupranugaris!“, tuomet supranti, jog šaukdamas „ne, aš ne kupranugaris!“, kitiems atrodysi visiškas idiotas. Nes atsistosi ant tos pačios pakopos su tuo, kuris tave kaltina. Štai kodėl stengiesi nekreipti dėmesio…
Suprantate, aš juk nenusiteikęs prieš patriotizmą – jis, be abejonės, sustiprina šalį. Tik patriotizmas turi būti įprasmintas, jis neturėtų prilygti idiotizmui. Kai tarp šių sąvokų išnyksta ribos, nebetenka prasmės visokie politiniai ginčai. Nes tas, kuris tau pritaria, su tavo mintimis sutinka. O su nepritariančiu kalbėtis yra visiškai beprasmiška. Todėl kad jis savo teisumu absoliučiai įtikėjęs žmogus. Jis nieko negirdi, tik save patį. Ir dar Dmitrijų Kiseliovą televizoriuje.
Ar manote, kad nebeliko dvejojančių „Krymo klausimu“?
Dvejojančių daugiau nėra. Toks įspūdis, kad visus mus sustatė į juodus ir baltus laukelius. Juk savąją poziciją aš bandau argumentuoti vadovaudamasis savo įsitikinimais ir išsilavinimu. O iš priešingos pusės girdėti tik isterija, riksmai ir šūkiai. Kai žmonės bendrauja tokiu lygiu kaip kad: „Krymas mūsų buvo, yra ir bus“, diskutuoti paprasčiausiai neįdomu. Nes būtų beprasmiška jiems aiškinti, kad kadaise Krymas priklausė mums, tačiau jis priklausė ir graikams, ir genujiečiams, ir turkams, ir totoriams, ir daug kam jis dar yra priklausęs. O tai, kad Rusija per visą savo istoriją siekė Krymą užkariauti ir kažkuriam laikui užkariavo, – tai yra tiesa.
Tačiau aš manau, kad dabar yra sukurtas pavojingas precedentas, kuriuo būtinai bus bandoma pasinaudoti. Jau sujudo Padniestrė, jau kažkokia bobutė skambina prezidentui ir klausia: „O kaip bus su Aliaska?“ Apskritai, aš esu įsitikinęs – juk rusai gyvena visame pasaulyje, beveik visose šalyse, ir jie gali kalbėti ta kalba, kuria pageidauja – tai jų asmeninis reikalas; tačiau jeigu jie turi vienos ar kitos valstybės pasą, tuomet jiems būtina paklusti tos valstybės įstatymams. O jeigu jų rankose rusiškas pasas, bet šalyje jiems kažkas nepatinka, tuomet tegu sėda į traukinį arba lėktuvą ir vyksta į Rusiją. Juk tai elementaru. Argi neaišku?
Galbūt, tai viena laikmečio savybių – truizmai tapo neakivaizdūs?
Galimas dalykas. Tačiau juk yra tam tikros visiems privalomos taisyklės. Pavyzdžiui, nevalia daryti niekšybių, ir valstybės stengiasi jų nedaryti. Bet niekšybės kai kada įvykdomos, ir tuomet likusios šalys tokius veiksmus pasmerkia. Kai Amerika pažeidžia tarptautinius susitarimus ir įstatymus – juk ji už tai nesusilaukia aplodismentų, ją taip pat smerkia – ir Europos valstybės, ir ypač aršiai smerkia visuomenė JAV viduje. Bet juk JAV politiką kritikuojančių amerikiečių niekas neišvadina tėvynės išdavikais…
Ar pastaruoju laikotarpiu buvo kokių nors įvykių, privertusių jus pagalvoti, jog vis dar yra vilties sulaukti teigiamų permainų?
Šiokią tokią viltį išgirdau prezidento pranešime. Jis pasakė kelias nelabai garsiai nuskambėjusias mintis, kurios buvo beveik nepastebėtos, tačiau buvo ištartos: apie tai, jog mums bet kokiu atveju teks gyventi vieningoje erdvėje, jog su Europa siekiame prioritetinės partnerystės ir jog reiktų liautis skleisti ideologinę isteriją.
Bet juk jis pasakė ir nemažai tiesiog priešingų dalykų.
Aš neišgirdau kokių nors akivaizdžių prieštaravimų. Žinoma, mane sutrikdė tai, jog prieš tris savaites prezidentas tvirtino, kad Kryme nėra jokios kariuomenės, o dabar jis pripažino, kad ji yra. Ar tai reiškia, kad mums jis sakė netiesą?
Andrejus Makarevičius (dešinėje) ir gitaristas Aleksandras Kutikovas. Roko grupės „Laiko mašina“ 1987 metų koncertas. Iki 1986 metų grupės „Laiko mašina“ koncertai Maskvoje buvo uždrausti, tačiau muzikantai sėkmingai gastroliavo visoje šalyje. Boriso Kavaškino / ITAR-TASS nuotr.
Apie kūrybą
Kaip jūs reagavote, kai dalis jūsų gerbėjų, kuriems atrodėte dievaitis, išmetė kompaktines plokšteles su grupės „Laiko mašina“ įrašais teigdami, jog daugiau jūsų nepripažįsta?
Patikėkite, aš net gerai nesupratau, kas konkrečiai tuomet įvyko. Ir galiu jus užtikrinti, jog manęs tai nedomina. Na, taip, nebepripažįsta. Na, taip, vadina išdaviku. Na, ir tegu. Stengiuosi kiek galėdamas mažiau apie tai galvoti.
Tačiau jūsų kolegos apie tai pagalvojo ir prezidento adresu parašė jus palaikantį laišką reikalaudami nutraukti pjudymą žiniasklaidoje.
Žinoma, esu labai dėkingas laiško autoriams ir tą laišką pasirašiusiems žmonėms. Tačiau mane labai vargina visas šis triukšmas – kai kas vadina mane išdaviku, kai kas imasi mane ginti… Aš paprasčiausiai noriu užsiimti savais darbais… Štai neseniai įrašiau kompaktinę plokštelę su Aleksando Galičo dainomis. Jis buvo padaręs man stiprų įspūdį dar septyniasdešimtųjų metų pradžioje. Greta kitų bardų jis buvo ypač galinga figūra ir anuomet jis mane tiesiog sukrėtė.
Ir po daug daug metų aš pajutau, jog kokiu nors būdu privalau nusilenkti šiam žmogui. O kiek anksčiau įrašiau plokštelę su Bulato Okudžavos ir Marko Freidkino dainomis. Bet muzikine prasme sudėtingiausia buvo dirbti su A.Galičo palikimu. Mat būtų kvaila paprasčiausiai sudainuoti jo dainas pritariant gitarai – juk jis jau pats tai padarė. O bandydami [pagal tas eiles] sukurti kokią nors muziką, gautume nesusipratimą. B.Okudžavos kūryboje yra svarbi melodija, ir jos pagrindu įmanoma pasiekti visiškai kitokį skambėjimą. Tuo tarpu A.Galičas savo eiles labiau deklamuodavo palydėdamas jas muzika, todėl neretai vieną ir tą patį kūrinį kartais atlikdavo dainuodamas, o kartais – deklamuodamas.
Kankinamai ilgai ieškojau sprendimo, kol suvokiau, jog reikia kurti ne dainą, o savotišką muzikinę terpę, kurios fone aš taip pat gal labiau deklamuoju, negu dainuoju. Su manimi dirbo labai puikūs vaikinai – Lenia Kamineris ir Andrejus Starkovas. Aš patenkintas mūsų darbo rezultatu, ir yra tik vienas šio [muzikinio] albumo trūkumas – jo galima klausytis ne bet kur, ne automobilyje, o būtinai per kokybiškos akustikos grotuvą, nes ten yra labai jautrių muzikinių sprendimų…
Visa tai sakau, nes esu įsitikinęs – reikia tiesiog dirbti. Reikia stengtis ir toliau kurti geras dainas. Rengti koncertus. Ir guosti save žinojimu, jog vis dėlto dar ne visi yra išprotėję. Štai gegužės 31 dieną mes švęsime grupės „Laiko mašina“ 45-metį ir pamatysim, kiek dar turime gerbėjų. Juk mes ir toliau koncertuojame, važinėjame po šalį, ir aš kažkaip nepastebėjau, kad būtų atėję mažiau žiūrovų arba kad jie blogiau reaguotų.
O ar jūsų kūrybai turėjo kokios nors įtakos „Krymo istorija“?
Tokios, kad šiuo metu man nesinori rašyti. Kai pasaulis artėja prie karo būsenos, kažkaip netraukia rašyti dainų. Nejaučiu nė mažiausio noro.
O kaip jus paveikė tai, kad ne visi jūsų grupės nariai yra vieningos nuomonės apie Krymo įvykius. Jūs ir Aleksandras Kutikovas pasirašėte laišką prieš Krymo prijungimą, o Vladimiras Sapunovas ir Andrejus Deržavinas – už.
Tai jų asmeninė problema.
Jūs neaptariate su jais šio klausimo?
Žinoma, ne!
Vadinasi, tiesiog susitinkate ir repetuojate?
Turime pakankamai temų aptarimams.
Argi tai ne principinis klausimas?
Tai kiekvieno asmeninis klausimas. Jūs man ką siūlote – surengti partinį susirinkimą? Kodėl turėčiau aptarinėti jų pažiūras?
Ar menas ir politika jums yra susijusios sritys?
Idealiuoju atveju jos neturėtų niekaip būti susijusios. Menas pašauktas žadinti jausmus, o politika turi užsiimti tuo, kaip mūsų gyvenimą padaryti geresnį. Kuomet „kažkas papuvę Danijos karalystėje“, tuomet ir prasideda visokie persipynimai ir susikirtimai.
Apie visuomenės sąmonę
Dažnai pastebiu, jog viename žmoguje gali sugyventi viena kitai prieštaraujančios idėjos. Pavyzdžiui, žvelgiant į opoziciją: vienas ir tas pats žmogus gali ją pavadinti „marginalų būreliu“ ir tuo pat metu – „didžiule grėsme šaliai“. Arba ukrainiečius vadina „broliška tauta“ ir tuojau pat pradeda juos įžeidinėti dėl jų tautybės. Ir tokių pavyzdžių – apstu.
Man regis, tokius psichologinius paradoksus reiktų aptarinėti medicinos lygmeniu. Manau, kad visuomenės sąmonėje įvykęs perversmas yra toks unikalus, jog ir sociologai, ir politologai, ir visuomenės psichologiją tyrinėjantys specialistai dar labai ilgą laiką aiškinsis, kas su mumis visais nutiko 2014 metų kovą.
Andrejus Makarevičius „Taikos žygyje“ – 2014 m. kovo 15 dienos masinėje akcijoje prieš karą su Ukraina. Sergejaus Kuznecovo nuotr. / RIA-Novosti
Kokie jausmai jus apima, kai apie tai mąstote?
Visiškas suglumimas. Anksčiau buvau įsitikinęs, kad didžioji mano bendrapiliečių dalis – adekvatūs žmonės. O dabar matau, kad ne.
Tačiau aš tikiuosi, kad situacija pradės keistis dėl dviejų priežasčių: pirmiausia, psichozė negali tęstis amžinai, o antra – man regis, visa tai jau pasiekė tokią ribą, nuo kurios įmanomas jau tik kelias atgal. Gal tai tik mano iliuzijos? Bet apskritai visą savo gyvenimą aš stengiuosi įvykius vertinti optimistiškai.
Jūsų gyvenime buvo periodas, kai Putino politiką vertinote optimistiškai.
Kaip man pabodo šis klausimas!
Argi galima jo išvengti?
Gerai. Negaliu suprasti tos mūsų rusiškos aistros – arba politiką mylėti, vos glėbyje jo neuždusinant, arba taip neapkęsti, lyg norėtųsi jį sutrypti kojomis. O juk politika – ne žmona ir ne meilužė. Valdžios nereikia nei aistringai mylėti, nei aistringai neapkęsti. Juk [valdžios] žmones mes išrenkame tam, kad jie dirbtų šalies ir mūsų visų labui. Ir jeigu jie iš tiesų tą daro – vadinasi, jie dirba gerai. O jeigu jie kažką daro ne šalies naudai arba dirba prieš ją, vadinasi, jie dirba blogai. Todėl ir egzistuoja galimybė valdžią pakeisti, egzistuoja rinkimai. Štai ir viskas.
Kai Putinui pavyksta – dažniausiai tarptautinėje arenoje – atlikti ką nors reikšmingo, aš džiaugiuosi ir už jį, ir už mus. Taip buvo, pavyzdžiui, su Sirija, kai niekas nelaukė, jog jis taip išpainios šią istoriją. O dėl Krymo – aš ir toliau manau, jog tai klaida. Bet dabar svarbiausias uždavinys – išvengti karo Ukrainoje. Įsivaizduoju, kaip apmaudu ukrainiečiams dėl to, kad jų likimą sprendžia Amerika ir Rusija. Žinoma, juos pakviečia į tuos susitikimus, bet panašu, kad tik „dėl akių“, dėl protokolo. Lyg ši šalis būtų San Marino respublika! O juk tai didžiulė valstybė su daugybe gyventojų. Ir šiandien jų orumas yra trypiamas. Aš labai gerai suprantu jų emocijas, priverčiančias daryti pašėlusias kvailystes. Pavyzdžiui, drausti [į Ukrainą] atvykti vyrams – visiškas idiotizmas, taip pat buvo visiškai netoliaregiška ir klaidinga atšaukti ypatingąjį rusų kalbos statusą. Ukrainiečiai tuojau pat suprato klydę, bet juk žodis jau buvo ištartas…
Kaip bebūtų, aš noriu, kad ten būtų išvengta karo, kad, susėdus prie derybų stalo, būtų galima nuspręsti, kaip toliau gyventi. Ir spręsti apie tai turi jie patys. Man labai gaila, kad keliems dešimtmečiams vietoje draugų savo pašonėje mes susilaukėme priešų. Ir ne jie dėl to kalti, o mes. Kai buvau mažas, tėtis man sakydavo, kad geriau gyventi su draugais negu su priešais. Juk viskas labai paprasta, tiesa?
Ir dar propaganda – ji, žinoma, baisi jėga, bet pasaulis šiandien sutvarkytas taip, jog visi vienas apie kitą viską žino. Ir visi vienas nuo kito priklauso. Ir nepaisant to, kad niekas nieko iš tiesų nemyli, šalys tarpusavyje susitaria, nes juk mums lemta gyventi kartu šioje planetoje, kurią dar būtina pasistengti nepražudyti. Todėl šiandien, kaip prieš kelias dešimtis metų, nepavyks atsitverti siena.
Kas turėtų atsitikti rytoj, kad galėtumėte pasakyti – dabar jau yra vilties. Koks tai galėtų būti įvykis?
Nežinau. Net negaliu to įsivaizduoti. Labai daug kas turėtų įvykti, kad viskas pradėtų klostytis taip, kaip man norėtųsi. Man, sakykim, labai norėtųsi, kad kažkur vėl suskambėtų proto balsas. Pavyzdžiui, kad žmonės prisimintų, kiek daug lėšų dabar prireiks sukimšti į Krymą. Juk tai – visų mūsų pinigai. Todėl mūsų šalies teritorijoje, kur dauguma žmonių ir šiaip jau ne itin gerai gyvena, gyvenimas dar pablogės. Ir aš negaliu suprasti: iš kur atsirado šie [Krymo finansavimo] prioritetai? Ar ne geriau būtų buvę tas lėšas panaudoti medicinai, išsilavinimui ir kelių statybai? Tegul nors tik šioms reikmėms, aš jau neužsimenu apie kultūrą. Nors visa ši isterika rodo, jog su būtent su kultūra turime rimtą bėdą, jei nepasakytume – katastrofą.
Beje, tėvyninei kultūrai plėtoti Kultūros ministerija numato pasiremti dokumentu, teigiančiu tokią idėją: „Rusija – ne Europa“. Aš negaliu įsivaizduoti, kad, sakykim, Paryžiuje būtų parengtas dokumentas, teigiantis, jog „Prancūzija – ne Kinija“, ir jo pagrindu būtų bandoma aiškinti apie prancūzų nacionalinį identitetą.
Taip, šiandienos aplinkybėmis šitoks dokumentas tikrai iškalbingas. Bet juk jį numatyta rimtai apsvarstyti? Tiesa, manau, jog aš į šį svarstymą nebūsiu kviečiamas, nors buvau prezidento globojamos kultūros tarybos nariu aštuonerius ar devynerius metus – ir valdant Jelcinui, ir Putinui, ir Medvedevui.
Kaip jūs vertinate savo veiklą šioje taryboje?
Sąžiningai? Niekaip nevertinu. Pirmiausia, aš ten labai retai dalyvaudavau, nes paprastai posėdžių metu būdavau išvykęs gastrolių, o antra, šios tarybos funkcijos šiaip jau yra labai nominalios. Taigi, ten iš manęs jokios naudos nebuvo, kaip kad nedaug naudos ir iš pačios tarybos.
Jeigu žinotumėte, jog būsite išgirstas, ar rastumėte ką pasakyti dviem šiuo metu nesutaikomoms pusėms?
Nurimkite, vaikinai. Nusiraminkite. Iškvėpkite.
Bet juk jūs pats neatrodote ramus.
Taip. Aš neramus. Bet juk aš nesikraustau iš proto.
Iš rusų kalbos vertė Jeronimas Prūsas
* 2014 m. kovo 15 dieną A.Makarevičius dalyvavo „Taikos žygio“ akcijoje, kur pareiškė: „Aš nenoriu atsibusti kariaujančioje šalyje, o karo su Ukraina aš paprasčiausiai negaliu įsivaizduoti“. Nuo tada Kremliaus žiniasklaidoje ir internete buvo pradėta artisto pjudymo kampanija.