kasparov.ru
Naujoji Putino karinė doktrina – tai biurokratinis dokumentas, kurio reikšmės neverta perdėti, tačiau jo formuluotės leidžia spręsti apie nuotaikas aukščiausios karinės vadovybės aplinkoje.
Iš esmės šis dokumentas – propagandinis mosikavimas kumščiais ir kovinėmis galvutėmis, keiksmai ir prakeiksmai Vakarų adresu – kaip tik tai, ką kasdien tarsi ritualą kartoja Rusijos televizija.
Tačiau dokumento rengimo proceso metu buvo aptariamos ir aktyviai peršamos kelios naujovės. Ir jas siūlė ne koks nors nežinomasis iš gatvės, o pats Saugumo tarybos sekretorius ponas Patruševas. Viena tokių naujovių – pagaliau viešai paskelbti, jog mūsų pagrindinis tikėtinas priešininkas yra JAV.
Iki šiol ši nuostata nebuvo formaliai įtvirtinta, nors faktiškai ji egzistavo. Išvardijant karines grėsmes Rusijai (jos doktrinoje pateikiamos atskirais skirsneliais pagal rusiškos abėcėlės raideles) vadinamasis terorizmas, su kuriuo mes kovojome pastaruosius dešimtmečius, prasideda nuo raidelės „к“. O štai nuo „a“ iki „и“ viskas yra apie tuos, kurie, nors ir neįvardijami kaip svarbiausi tikėtini priešininkai, tačiau vis dėlto prie šių grėsmių prisideda. Ten ir agresyvusis NATO blokas, pažeidžiantis tarptautinę teisę ir besiplečiantis į Rytus, ir PRG (priešraketinės gynybos) sistemos išplėtojimo planai, ir manevrai šalia mūsų sienų. Skirsniuose nuo „a“ iki „и“ teigiama, jog mūsų priešas – Vakarai. Be to, dar ir teritorinės agresorių pretenzijos Rusijai. Matyt, dėl Krymo.
Visa tai visiškai atitinka koncepciją apie Ukrainos teritorijoje vykstantį Ketvirtąjį pasaulinį karą tarp rusų ir anglosaksų pasaulių. Mums nuolat aiškina: juk kariaujame ne su kokia nors apgailėtina Ukraina, mes kariaujame su JAV arba – žvelkite plačiau – su visu anglosaksų pasauliu. Būtent tokia filosofija įkūnyta doktrinos formuluotėse.
Tačiau iš esmės visa tai tėra „lia-lia“. O iš tiesų – rimta naujovė, prieš kurią jau daugelis, tarp jų ir aš, pasisakė apie branduolinio ginklo panaudojimą. Esmė čia ta, jog ponas Patruševas šiuo klausimu paskelbė du dokumentus: interviu ir straipsnį, spalio 15–16 dienomis publikuotus laikraščiuose „Rossijskaja gazeta“ ir „Izvestija“.Tuose tekstuose tiesiai siūloma išplėtoti sąrašą situacijų, leidžiančių Rusijai panaudoti branduolinį ginklą. Iki šiol, per visą posovietinį laikotarpį, Rusijos Federacijoje buvo vadovaujamasi, man regis, pakankamai apgalvotomis nuostatomis.
Jų esmė yra tokia: Rusija pasilieka teisę panaudoti branduolinį ginklą branduolinio užpuolimo prieš ją atveju (tai lyg ir savaime suprantama) ir tuo atveju, kai ji užpuolama panaudojant įprastą ginkluotę, tačiau tokiu mastu, kuris tiesiogiai grėstų pačiam Rusijos valstybės išlikimui.
Pavyzdžiui, įsivaizduokite, jog į mūsų šalį atslenka milijonai mandagių geltonų žmogeliukų, kurių mes nepajėgiame sustabdyti įprastos ginkluotės priemonėmis. Tokiais ir panašiais atvejais Rusija gali panaudoti branduolinį ginklą. Šios formuluotės praktiškai paraidžiui nusirašytos iš doktrinos, kuria Šaltojo karo laikotarpiu vadovavosi NATO aljansas.
Ir štai – draugas Patruševas buvo sumanęs ją kardinaliai pakeisti. Jis siūlė įtvirtinti nuostatą, jog Rusija pasirengusi panaudoti branduolinį ginklą regioninių ir net lokalių konfliktų atvejais. Taip plačiai suvokiamo branduolinio ginklo panaudojimo galimybės dar niekada nebuvo atėjusios į galvą nei sovietiniams, nei amerikiečių vadovams.
Ši Patruševo iniciatyva neatsitiktinė. Visus šiuos metus aukščiausieji Rusijos vadovai be perstojo grasino branduoliniu šantažu. Jie sakė, jog gali sunaikinti Baltijos šalis, Lenkiją, ir net teigė, jog panaudos branduolinį ginklą, jeigu Vakarai ims tiekti ginkluotę Ukrainai. Kas tik apie tai nėra kalbėjęs – pradedant Vladimiru Žirinovskiu ir baigiant solidžiais kariniais ekspertais.
Branduolinis šantažas buvo ir hibridinio karo prieš Baltijos šalis dalimi. Juk Maskva iš tiesų rimtai svarstė tokį scenarijų: žalieji žmogeliukai atsiranda Estijoje, Latvijoje ir pradeda įgyvendinti „Rusų pasaulio“ koncepciją.Nes Putinas įtikėjęs, kad jo šventa pareiga – apginti ten esančias rusakalbių mažumas. Tačiau Baltijos šalys yra NATO narės ir Aljansas įsipareigojęs suteikti joms pagalbą. Suprantama, jog NATO pajėgtų per kelias valandas žaliųjų žmogeliukų atsikratyti, kad ir kiek jų ten būtų. Tačiau tuomet, kaip jau buvo įspėję Rusijos vadovai ir ekspertai, Rusija būtų pasirengusi panaudoti branduolinį ginklą.
Maskvos plano esmė tokia: grasinant branduoliniu ginklu priversti Vakarus atsisakyti suteikti pagalbą Baltijos šalims ir tuo pačiu neįvykdyti įsipareigojimų, numatytų 5-uoju NATO organizacijos Įstatų straipsniu.
Branduolinis šantažas buvo tęsiamas beveik ištisus metus. Kremliaus išskaičiavimas rėmėsi tuo, jog Obama – silpnas prezidentas, o ir kam amerikiečiams veltis į karą dėl kažkokių toli esančių žemės gabalėlių? Politine prasme Maskva tarsi klausia amerikiečių: ar esate pasirengę numirti už Narvą?
Tačiau NATO į šį šantažą sureagavo pakankamai kietai. Rugsėjo pradžioje Velse vykusiame Aljanso viršūnių susitikime buvo apsispręsta dėl nuolatinio NATO kontingento dislokavimo Baltijos šalių ir Lenkijos teritorijose, ir šis sprendimas šiuo metu realizuojamas. Ten dalyvauja ir amerikiečių kariškiai. Jų skaičius grynai simbolinis, sakykim, 200 žmonių Estijoje ir Latvijoje. Tačiau tai turi milžinišką psichologinę ir politinę reikšmę. Amerikiečių kariškiai iš esmės ten yra lyg įkaitai ar net mirtininkai. Jų buvimas reiškia: pasirodžius žaliesiems mandagiems žmogeliukams, Rusija automatiškai įtraukiama į plataus masto karinį susidūrimą su JAV.
Išdėstę savo kariškius Baltijos šalyse ir Lenkijoje, putiniškąjį klausimą apie pasiryžimą numirti už Narvą amerikiečiai nukreipė jau paties Putino, Patruševo ir visos tos kompanijos adresu.
NATO viršūnių susitikimo sprendimų įgyvendinimas pavertė agresyvią Patruševo formuluotę apie branduolinio ginklo panaudojimą regioniniuose ir net lokaliuose konfliktuose nebeturinčia prasmės. Naujojoje karinėje doktrinoje senoji nuostata išliko nepakitusi. Ir ne todėl, kad gerasis Putinas įtikino piktą Patruševą. O todėl, kad silpnas Obama pademonstravo, jog JAV kausis už Narvą. Kremliaus vadovai įsisąmonino, jog branduolinis šantažas (o būtent – siekimas grasinimais priversti Vakarus atsisakyti ginti NATO šalis) patyrė nesėkmę. Putinas su Patruševu pabruko uodegą. Štai tokios pabaigos susilaukė diskusija, beveik ištisus metus vykusi dėl naujosios Rusijos karinės doktrinos teksto.
Iš rusų kalbos vertė Jeronimas Prūsas