nvua.net
Duodamas interviu ukrainiečių portalui „Novoje vremia“, politologas ir publicistas Andrejus Piontkovskis pasidalijo savo įžvalgomis apie tai, kuo gali virsti pažeminimas, kurį Vladimiras Putinas patyrė Australijoje.
Kaip jūs įvertintumėte Putino vizito į Australiją rezultatus?
Dvi išvados: viena liečia turinį, kita – stilistiką.
Apie turinį: jo [Putino] pastangų siekiant kontaktų su Vakarų lyderiais ir Pekine, ir Brisbene tikslas – vadinamojo didžiojo sandorio sudarymas. Viršūnių susitikimo išvakarėse tokio sandorio projektus viešoje informacinėje erdvėje skelbė visi Kremliaus agentai. Pradedant Henrio Kisindžerio (Henry Kissinger) straipsnių serija ir jo interviu, įskaitant ir paskutinįjį, duotą leidiniui „Der Spiegel“, kur į baigiamąjį klausimą: „Nejaugi mes turime Ukrainai nurodinėti, ką ji turi daryti?“, Kisindžeris atsako: „O kodėl ir ne?“. Ir baigiant kokiu nors Markovu. Visur pateikiamos ištisos serijos planų apie sureguliavimą tos situacijos, kurią Putinas įvardija kaip ukrainietišką konfliktą. O esmė viena ir ta pati: iš vienos pusės – Vakarai, pasaulio bendruomenė de facto pripažįsta visa kas įvyko Kryme, o Rusija – iš kitos pusės – palaiko Ukrainos teritorinį vientisumą, tačiau be Krymo.
Aišku, jog Putinas paprasčiausiai prekiauja oru. Todėl, kad „Luhandonijos“ aneksuoti jis nesirengia. „Luhandonijos“ tikslas –lyg vėžiniam augliui tarpti pačios Ukrainos viduje, sukliudyti europinį šalies vystymąsi ir skleisti chaosą bei destabilizaciją.
Be to, buvo matyti užuominų apie apsikeitimus nuomonėmis ir kitais politiniais klausimais. Pavyzdžiui, jeigu jūs mums pritarsite dėl Ukrainos, mes jus palaikysime dėl Irano. Čia vėlgi – ta pati prekyba oru. Nes Iranas, savų interesų skatinamas, neis į sandorį su Amerika. Ir Putinas čia „ne prie ko“ – šiai situacijai reikiamos įtakos jis neturi.
Tad Brisbeno išvada tokia: Vakarai atmetė ne tik patį sandorį, bet netgi ir kalbas apie jį.
Na, o masinės žiniasklaidos dėmesio centre – „Dvidešimtuko“ sudėtyje esančio „Septyneto“ lyderių pabrėžtinai paniekinama elgsena. O ir iš likusių „Dvidešimtuko“ narių niekas nepuolė rodyti Putinui palankumo.
Šio simbolizmo apoteoze tapo už pusryčių stalo sode sėdintis vienišas Putinas. Ir niekas prie jo stalo neprisėdo.
Apskritai, jie nusprendė jį pamokyti. Mes juk žinome, kaip Putinas elgiasi pastaraisiais metais: jis visur vėluoja, Didžiosios Britanijos karalienė prie Bukingemo rūmų slenksčio jo laukė dvidešimt minučių. Štai čia jam tuo pačiu atsilygino ir Kameronas, ir Obama. Vakarai apskritai leido suprasti – ir iš esmės, ir formaliai, – jog su šiuo žmogumi jie daugiau jokiais klausimais nesiderės.
Kokie variantai dabar liko Putinui? Kaip jis veiks toliau?
Kodėl jis šitaip skubino bandymus pasiekti šį didįjį sandorį? Jūs žinote geriau už mane, jog Rusijos karinių pajėgų ir vadinamųjų separatistų koncentracijos Donbase etapas jau pabaigtas. Šis regionas maksimaliai prisotintas ir karinės technikos, ir gyvosios jėgos. Viskas parengta puolamajai karinei operacijai, tačiau Putinas, gerai suvokdamas tokios operacijos riziką ir galimas neigiamas pasekmes, paskutiniuoju momentu vis dėlto pabandė jos išvengti ir pabandyti susitarti su Vakarais.
Jo padėtis sunki visuose flanguose. Jis suvokia, jog ir ribota puolamoji operacija – netgi ne napoleoniškieji planai nužygiuoti iki Kijevo arba iki Čopo (miestas vakarų Ukrainos Užkarpatės srityje, greta pasienio su Slovakija ir Vengrija – vert. past.), o bent jau Mariupolio užėmimas ir „koridoriaus“į Krymą sukūrimas – susisijusi su didžiulėmis netektimis ir dar griežtesnėmis sankcijomis, jau ir šiaip paveikusiomis Rusijos ekonomiką.
Vien kariniu požiūriu tai būtų neišvengiamai dideli Rusijos kariuomenės nuostoliai. Putinui atrodžiusi gana sėkminga rugpjūtį vykdyta operacija buvo sustabdyta – taip pat ir todėl, jog netektys jau ėmė viršyti socialinio pakantumo slenksčio lygmenį. Rusijos kareivių laidojimų negali slapstyti amžinai. Juk kalbama apie šimtus, galbūt apie tūkstančius žuvusių kariškių. Nauja operacija šį skaičių gali padidinti iki dešimčių tūkstančių, ir Putinas tai suvokia.
Kita vertus, atstoti nuo Ukrainos, nulipti nuo jos, – jam būtų tolygu „prarasti veidą“, turint omeny, jog kone visą pusmetį šalies žiniasklaida vykdė šovinistinę kampaniją. Todėl jo padėtis yra sunki. Ir man atrodo, jog vis dėlto jis pasirinks kokios nors karinės akcijos variantą. Ir vėl – siekdamas galutinai „nesudeginti tiltų“. Ir vėl bus teigiama, jog veikia ne Rusijos kariuomenė, o tik kažkoks „DLR/LLR armijų“ atsakas į ukrainiečių kariaunos provokacijas. Manau, jog artimiausiu laiku kažkas panašaus įvyks.
Kokia gali būti Vakarų reakcija? Ir ar ne pavėluotai Vakarai nusprendė pademonstruoti Putinui savo panieką?
Pavėluotai ar nepavėluotai – Vakarus sunku išjudinti. Ir juos taip pat reikia suprasti – jie įpratę prie ramaus gyvenimo. Daugelis juos kritikavo teigdami, jog sankcijos nepakankamai griežtos. Tačiau paaiškėjo, kad Rusijos ekonomika – putinomika – yra tokia pažeidžiama, jog net anuomet įvestos sankcijos lėmė esminius nuostolius. Tolesnis šių sankcijų sugriežtinimas – jeigu, pavyzdžiui, Rusijos bankų struktūros būtų išjungtos iš pasaulinės sistemos arba jeigu Vokietija atsisakytų energetinių resursų importo – visiškai sugriautų Rusijos ekonomiką. Vakarai tokių galimybių turi, ir jos yra pakankamai rimtos grėsmės, kurias Putinas suvokia.
Pakartosiu – didelis karas Rusijos visuomenėje iššauks nepritarimą. Net ir užplūdus tokiai šovinizmo bangai mes matėme kelis antikarinius žygius Maskvoje – pavasarį ir rugsėjo mėnesį. Ir jie buvo pakankamai skaitlingi. Tuo tarpu Putino šalininkai nieko panašaus pademonstruoti negali, jeigu tik nepanaudojamas administracinis resursas – kuomet darbininkai ir studentai suvežami autobusais. Nepaisant visų propagandos pastangų, Rusijos visuomenėje karas su Ukraina išlieka labai nepopuliarus. Putinas susilauktų labai neigiamų pasekmių.
Vadinasi, jis įvarytas į kampą, iš kurio išeitis – tik eskalacija?
Jis tęs savąjį žaidimą. Tačiau tuo melu jau niekas netiki, išskyrus jį patį ir jo propagandą. Yra daugybė liudijimų, patvirtinančių, jog Donbase veikia reguliarūs Rusijos daliniai.
Brisbene Putinui parodytas sutikimas jam tapo šoku. Ir dabar jis yra tokios šalto įtūžio būklės, jog vienaip ar kitaip tai gali virsti karine akcija Ukrainoje ir, manau, kokiomis nors drastiškomis represijomis čia, Rusijoje. Maskvoje niekam ne paslaptis, jog FST (Federalinė saugumo tarnyba) parengė per trijų tūkstančių žmonių sąrašą – vien tik Maskvoje ir Sankt Peterburge; šie žmonės turės būti internuoti tuo atveju, jeigu kiltų gatvės riaušių grėsmė. Bet koks bandymas protestuoti bus interpretuojamas kaip riaušių kurstymas, ir tuomet ši priemonė bus pritaikyta.
Tačiau strateginiu požiūriu tokie žingsniai tik dar labiau susilpnins Putino pozicijas. Jis sukels labai didelių nemalonumų visiems: ir jums, ir mums, ir, neduok Dieve, visam pasauliui. Neatsitiktinai vienas jo hibridinio karo įrankių yra nuolatinis bauginimas branduoliniu ginklu, tad iš jo galima sulaukti dar nemažai nemalonumų. Tačiau man atrodo, jog strategine prasme jis pasmerktas, nes pats save įvarė į tuos ukrainietiškus spąstus, iš kurių nėra išeities.
Ar jis gali panaudoti branduolinį ginklą – kad ir kaip fantastiškai šie žodžiai dabar skambėtų?
Tai – tiesioginiai grasinimai. Štai, pavyzdžiui, yra toks labai solidus karo apžvalgininkas Dmitrijus Treninas [Karnegio centras, buvęs Vyriausiosios žvalgybos valdybos karininkas], jis labai populiarus Vakaruose – dar prieš kelis mėnesius, duodamas interviu leidiniui „Financial Times“, jis pasakė, kad jeigu Vakarai ims tiekti Ukrainai šiuolaikinę ginkluotę, tuomet Maskva bus priversta panaudoti branduolinį ginklą. Šis šantažas – girdi, nepamirškite, kad mes branduolinė valstybė – nukreiptas Vakarams įbauginti. Tam, kad jie neteiktų paramos Ukrainai. Ir šis šantažas nepaliaujamai tęsiamas.
Iš rusų kalbos vertė Jeronimas Prūsas