Tiesos.lt redakcija 2015 m. balandžio 3d.
Andrejus Piontkovskis. Triskart ties praraja
svoboda.org
Paskutiniaisiais savo gyvenimo mėnesiais draugas Stalinas akivaizdžiai rengėsi Trečiajam pasauliniam (branduoliniam) karui su JAV. Lygiagrečiai jis sumanė dvigubą „užnugario sutvirtinimo“ operaciją – žydų deportaciją (kad po viešų procesų prieš „gydytojus-žudikus“ ir įvykdytų mirties bausmių juos apsaugotų nuo liaudies rūstybės) ir eilinę profilaktinę aukštosios partinės nomenklatūros sluoksnio likvidaciją.
1952 metų spalio 16-ąją, SSKP 19-ojo suvažiavimo ką tik išrinkto CK plenume, Stalinas užsipuolė Molotovą ir Mikojaną, kaltino juos išdavyste ir pareiškė paliksiantis vadovaujančius postus partijoje, ir tai sukėlė siaubą dalyviams, puikiai suvokiantiems tikruosius vado ketinimus.
Grandioziniams Stalino planams nebuvo lemta išsipildyti. Jį aplenkė artimiausieji bendražygiai. Suokalbiui vadovavo Berija, nė kiek ne menkesnis nusikaltėlis negu Stalinas – žiaurus, ciniškas ir valdingas žmogus, tačiau to laikotarpio ir tos aplinkos sąlygomis turėjęs retą gebėjimą adekvačiai suvokti Rusijos padėtį ir jos strateginius uždavinius. Berija su Stalinu susigrūmė ne tik dėl branginamos asmeninės gyvybės. Grumtynės vyko už tokią valstybę, kurios visagaliu lyderiu po Stalino mirties tikėjosi tapti jis pats. Berija buvo numatęs anuometiniam laikotarpiui neįprastai plačią reformų programą, kurią per neilgą, šimtą dienų trukusį savo valdymo laikotarpį jis tik pabandė pradėti įgyvendinti. Kaip parodė tolesni įvykiai, jo kolegoms toji programa pasirodė pernelyg plati.
Išorės politikoje – Vokietijos apjungimas sukuriant neutralią demilitarizuotą valstybę. Tai būtų reiškę ne tik „karštojo“, bet ir „šaltojo“ karo pabaigą ir atsisakymą tęsti beprasmę sekinančią konfrontaciją su Vakarais, o ir psichologiškai tai nebūtų atrodę kaip SSSR pralaimėjimas (kaip kad nutiko 1989–1991 metais), priešingai – būtų tik padidinę tarptautinį politinį šalies autoritetą.
Praėjo dar vienas dešimtmetis, ir Stalino įpėdinių grumtynėse nugalėjęs bei dviejų sistemų kompromisinį taikų sambūvį puoselėjęs Chruščiovas ir vėl atvedė žmoniją prie branduolinės katastrofos ribos. Ir šiuokart – be jokios toli siekiančios strateginės idėjos. Apsvaigintas netikėtai griausmingo Gagarino skrydžio triumfo, jis paprasčiausiai sumanė „amerikiečiams į kelnes įbrukti ežį“. Ir įbruko.
SSSR ir JAV susitarimai, kuriais siekta iš amerikietiškų kelnių ištraukti Chruščiovo ežį, numatė priemones, padėjusias nors kažkiek išsaugoti sovietinės pusės veidą (JAV pažadas nesiveržti į Kubą, amerikiečių karinių bazių išvedimas iš Turkijos teritorijos). Tačiau apskritai paėmus, krizės eiga ir jos atomazga (amerikiečių įgyvendintos sovietinių laivų blokados sėkmė, Jungtinių Tautų kontroliuojamas sovietinių raketų išvežimas iš Kubos) atrodė kaip žeminantis SSSR pralaimėjimas. Būtent taip visą šią istoriją suvokė Politbiuro nariai. Tuomet jų galvose ir užgimė suokalbis (kur kas labiau vegetariškas nei prieš 10 metų – jau buvo kitas laikmetis) prieš Chruščiovą, galutinai realizuotas po dviejų metų. Nes tik dėl kubietiškos Chruščiovo avantiūros, jo tuščių pasigyrimų apie raketas, kurias mes „gaminame lyg dešreles“, ir radosi toji Sovietų Sąjungą žeminanti situacija. O nuverstasis vadeiva– pagal visus komunistinės zonos įstatymus – jau nebe autoritetas.
Vėlesnių dešimtmečių laikotarpiu neginčijamai teigiamas Karibų krizės rezultatas – atsakingas amerikiečių ir sovietinių vadovų elgesys branduolinės ginkluotės klausimais. 1962 metų spalio 27-ąją išgyvenę vos neįvykusios Paskutiniojo teismo dienos patirtį, jie daugiau niekuomet nesiryžo vienas kitą šantažuoti branduoliniu ginklu ir stengėsi nepriartėti prie bedugnės krašto. Nors būta visko. Sovietiniai zenitininkai numušdavo amerikiečių lėktuvus ties Hanojumi. Tarp kitko, vieną tokių lėktuvų pilotavo ir į nelaisvę pakliuvo JAV Ramiojo vandenyno karinio laivyno vado sūnus leitenantas Džonas Makeinas (John McCain). Tačiau tuo pat metu Kremliuje Brežnevas ir Niksonas vedė derybas dėl branduolinio nusiginklavimo. 1980-aisiais metais, priešingai, amerikiečiai modžachedams tiekė raketas „Stinger“, faktiškai lėmusias Afganistano karo baigtį. O Ženevoje vyko sovietų-amerikiečių derybos dėl vidutinio nuotolio branduolinių raketų apribojimo.
Ir štai dabar atėjo visiškai naujas laikmetis, kuomet šėtoniškai kvatodami, ėmė purtytis „Topoliai“ bei „Iskanderai“. Atsitiktinės lemties ir pasiutusios Berezovskio energijos dėka Drezdeno majorai ir Piterio merijos raštininkai, tapę milžiniškos šalies vadovais, ėmė aktyviai domėtis branduolinės strategijos klausimais. Kuo 21-ojo amžiaus išvakarėse paskirtasis šalies prižiūrėtojas yra potencialiai pavojingesnis už Staliną ir Chruščiovą?
Na, pavyzdžiui, kad ir tuo, jog posovietinė politinė konstrukcija žymiai primityvesnė užkomunistinę. Joje neįdiegta sistema, kuri galėtų apdrausti nuo pirmojo asmens beprotybės. Nėra Politbiuro, kritiniu momentu galinčiu sugriebti už rankos – kaip kad draugą Chruščiovą – arba už gerklės – kaip kad patį draugą Staliną. Tačiau pirmiausia tuo, jog nepaisant visų lyderio pretenzijų ir pagyrūniškumo, „gerojo Hitlerio“ surengtą „rusų pasaulio“ kryžiaus žygį prieš Vakarus lydi įsisenėjęs nevisavertiškumo kompleksas bei įsisąmoninimas, jog Vakarams Rusija organiškai nesugeba priešpastatyti jokios turiningos alternatyvos. Ir šis kankinamai žeminantis jausmas, kurio, nepaisant komunistiniams vadams būdingo pasipūtimo, nė iš tolo nepriskirtum nei Stalinui, nei Chruščiovui, toji „vaikino iš tarpuvartės“ psichopatologija – visa tai charakteringa ne tik mūsų nacionaliniam lyderiui, bet ir visam posovietiniam „elitui“.
Pralaimėjimas „šaltajame kare“ ir – svarbiausia – ketvirtį amžiaus trukęs savos šalies išgrobstymas tą „elitą“ iš superlygos ištrenkė geriausiu atveju į pirmąjį, jeigu ne į antrąjį pasaulinės politikos divizioną. Ir toks statusas suvokiamas labai skausmingai – kaip jautrus smūgis personaliniam ego. Suprantama, visi jie – pradedant naftos ir dujų generolais ir baigiant intelektualiais išorės politikos ir gynybos struktūrų patarnautojais – labai neblogai įsitaisė materialiai, juk Sovietų Sąjungoje to net nebuvo galima įsivaizduoti – vien doleriniai milijardieriai ir multimilijonieriai. Sūnūs ir anūkai – visi Vakarų universitetuose ir verslo kompanijose. Tačiau ne atsitiktinai visos šios šilkinėmis kojinėmis mūvinčios padugnės be perstojo skelbia apie savąjį unikalų, aukščiausios prabos dvasingumą, kokiu nė iš tolo negali pasigirti savanaudiški ir dekadentiški Vakarai. Tačiau jiems, matyt, per mažai vien materialios gerovės.
Didybės, didybės ir dar kartą didybės trokšta Rusijos politinis „elitas“! Deja, nieks nerodo nė menkiausių objektyvių tos didybės požymių: nei Rusijos įtaka pasaulinėms vystymosi tendencijoms, nei jos ekonominio ir technologinio augimo rodikliai, nei „elito“ pastangomis šeriamos „liaudies“ gyvenimas, išsilavinimas, sveikatos (taip pat ir psichinės) būklė.
Taigi, viena žymiausių mūsų politinės klasės vidutinybių susirado savąjį atstumtojo kelią didybės link, savąjį būdą priversti visą tą išpuikusį (tebūnie jis triskart prakeiktas!) civilizuotą pasaulį atkreipti dėmesį į didžiąją Rusiją. O receptą Putinas pasiskolino iš diktatoriaus-paveldėtojo Kim Jong Un‘o: branduolinis šantažas, bauginimas partnerius paversti radioaktyviais pelenais.
Šioje patologiškoje didybės versijoje – jeigu ji bus nuosekliai eksploatuojama –slypi, beje, dvi pamatinės problemos. Pirmiausia, Didysis lyderis privalo įgyti atitinkamą reputaciją. Tam jis jau turi pažymas iš kanclerės Merkel ir iš parodomuoju būdu nužudyto Nemcovo. Ir, pagaliau, skandalingoje rusiškoje hitlerinio „Valios triumfo“ versijoje Rusijos lyderis filmavimo kamerų akivaizdoje padarė šokiruojamai nuoširdų prisipažinimą. Taip, jis būtų panaudojęs branduolinį arsenalą, jeigu būtų iškilę nesklandumų su specoperacija sugrąžinant Krymą į gimtąjį uostą.
Antra, šantažas gali paveikti kartą, dukart, kelis kartus. Ir jis jau veikia: Merkel ir Hollande‘as atlėkė į Maskvą su taikiomis iniciatyvomis; Obama nesiryžta Ukrainai tiekti prieštankines raketas. Tačiau Vakarai negali be paliovos trauktis nuo mandagių, branduoliniu laužtuvu mosuojančių „žaliųjų žmogeliukų“ (Ukrainoje, Baltijos šalyse ir kitur). Kada nors – ir greičiau jau anksčiau nei vėliau – Vakarai užsispirs, ir šantažuotojui už savo veiksmus teks atsakyti arba nuspausti mygtuką.
O pastarąja galimybe pasirūpino dvasinis globėjas, Sinodinio skyriaus sąveikai su Ginkluotosiomis pajėgomis ir teisėsaugos įstaigomis pirmininkas, Šv.Tichono stačiatikių humanitarinio universiteto prorektorius, Petro Didžiojo strateginės paskirties raketinės karo akademijos Stačiatikių kultūros fakulteto dekanas, Maskvos Patriarchato biomedicinos etikos visuomeninės bažnytinės Tarybos vienas pirmininkų, vyresnysis dvasininkas Dmitrijus Smirnovas. Tam tikra prasme su juo mes esame kolegos. Jis – stačiatikiškos branduolinės strategijos ekspertas. Štai dėl ko dar prieš kelis metus buvo sunerimęs strateginės paskirties raketinės kariuomenės Akademijos fakulteto dekanas: „Mums yra įprasta, jog Rusija didelė, Rusija stipri, Rusija didi, jog mes turime pakankamai branduolinių mygtukų, ir apskritai – galime sunaikinti visą pasaulį. Taip, iš principo tai įmanoma. Tačiau šiuo metu mes stokojame tokių žmonių, kuriems pakaktų narsos tuos mygtukus nuspausti – tauta sumenko dvasiškai“.
Ir koks gi Gynybos ministerijoje tūnantis nacionališdavikas tokį žmogų anuomet paskyrė mūsų raketininkų vyriausiuoju dvasiniu globėju? Panašu, jog per pastaruosius metus jam vis dėlto pavyko – sykiu su fašistuojančiu popu Tichonu Ševkunovu – įveikti dvasinę tautos menkystę ir pagal savo pavidalą išugdyti mažiausiai vieną maniaką, betarpiškai atsidūrusį šalia branduolinio mygtuko. Vladimiras „Ryškesnis nei Tūkstantis Saulių“ – pats pavojingiausias ateivis mūsų civilizacijos istorijoje. Jį apsėdusi „Rusų pasaulio“ idėja, jis užsikompleksavęs, bijosi netekti valdžios, jis veikiamas visos puokštės somatinių ir psichinių sutrikimų, ir – pagal dievobaimingą tėvo Dmitrijaus suvokimą – jis nesumenkęs dvasiškai.
Iš rusų kalbos vertė Jeronimas Prūsas