Dr. Andrius Švarplys tęsia diskusiją, kilusią paaiškėjus, kad ir švietime įsitvirtinęs toks verslo modelis, kurio esmę – valstybės resursai nukreipiami turtingiausiųjų sluoksnio naudai, o pats sektorius nususinamas ir išsunkiamas – savo straipsnyje „Grietinėlės graibymas, arba Landsbergių verslo modelio nonsensas“ itin taikliai ir išsamiai atskleidė dr. Romas Lazutka.
Tai, kad tokio verslo simboliu taptų būtent Austėjos Landsbergienės sukurtas privačių darželių ir mokyklų tinklas, padarė viską ir patys Landsbergiai, ir valstybinis sektorius, rūpinęsis suteikti jiems ypatingas nuomos sąlygas – itin gerai suremontuotas patalpas ir pan.
Į diskusiją įsitraukė ir dr. Ainius Lašas – jo tekstą Ar sugebame matyti toliau nei Landsbergių verslas? Atsakymas R.Lazutkai skaitykite portale 15min.lt, o perskaitę sugrįžkite į Tiesos.lt – čia dalijamės dr. Andriaus Švarplio įžvalgomis.
Keistai suformuluotas diskusijos motyvas: susidaro įspūdis, kad neva kažkas kabinėjasi prie Landsbergių verslo, siūloma žvelgti giliau – ne į Landsbergių verslo uždusinimą.
O R.Lazutkos didžiausias rūpestis – ne mokinių rezultatai, pradinio ar pagrindinio švietimo kokybės pagerinimas, o būtent socialinės nelygybės aspektas. Laisvosios rinkos postulato ydingas veikimas valstybės sąskaita. Ir tai matoma būtent plačiau – kaip viešojo sektoriaus (o ne Landsbergių verslo) nususinimas prisidengiant „teise ir laisve rinktis“, „privačios iniciatyvos savaiminiu gerumu ir kokybe“.
Esmė ta, kad negalime kalbėti apie tolesnes švietimo problemas pirmiau nesutarę dėl socialinio teisingumo švietimo sistemoje. Dėl rinkos santykių ne-įsileidimo į viešąjį sektorių. Nes labai dažnai po šūkiais „laisva rinka“, „konkuravimas dėl kokybės“ paprasčiausiai kuriasi grietinėlės graibstytojai ir monopolijos. Vietoj kokybės gaunamas pelnas.
Iš pažiūros racionalūs A.Lašo siūlymai yra svarstytini, diskutuotini, ginčytini ir t.t. Bet siūlymas neva nekreipti dėmesio į Landsbergių verslą iš esmės reiškia siūlymą užmerkti akis dėl viešojo sektoriaus išsunkimo modelio, kuris įsivyravęs Lietuvoje. Tai siūlymas apeiti esminę temą.
Ir tai ne pirmas kartas, kalbant apie šį autorių. Visai neseniai A.Lašas buvo aistringas universitetų jungimo palaikytojas ir kalbėjo apie masto ekonomiją kaip vieną pagrindinių argumentų. Abstrakčiai toks argumentas teisingas (kaip ir šiame straipsnyje samprotavimai apie mokytojų ir mokyklų vadovų kompetencijos svarbą). Tačiau lygiai taip pat praleidžiama esmė: masto ekonomija negali duoti efekto, kai vadovaujanti komanda (elitas) galvoja tik apie finansinių srautų perėmimą ir uždirbimą iš susijungimo. Negali turėti jokios kokybės iš jokių masto ar kitokių ekonomijų, kai krizės metu ir visuotinio akademinio personalo skurdo metu Universiteto rektorius pasididina ir taip keleriopai didesnį už vidurkį atlyginimą. Negali eiti į jokius pasaulio šimtukus, kai Universiteto galva plagijuoja habilitacinį darbą iš vadovėlio. Negali būti kokybės, kai agresyviai yra peršamas įvaizdis, suformuojama universiteto valdymo elitinė grupelė, o bendruomenė pasiunčiama kuo toliau nuo svarbiausių sprendimų. Negali būti pasitikėjimo, kai vaikantis įvaizdžio, chamiškai iškraipoma istorija – neva tai KTU yra 1922 m. Lietuvos universiteto tęsinys (turbūt KPI sovietmečiu labai sėkmingai puoselėjo laisvos Lietuvos universiteto tradicijas?..). Čia visiškai nenoriu veltis į „savo kiemo“ karą. Tik vardiju akivaizdžius simptomus.
Visi abstrakčiai racionalūs argumentai atsimuša į postsovietinę klaninę savęs tvirtinimo realybę. Todėl tai, ką šiame straipsnyje A.Lašas siūlo „pamiršti“, iš tikro yra reali sąlyga bet kokiam švietimo sistemos pagerinimui. Ne Landsbergių pinigai čia matomi, o per austėjišką švietimo prekybą matomas bendras viešojo sektoriaus išsunkimas, prisidengiant įvairiais įvaizdžiais, kaip „privati iniciatyva“, „laisva rinka“, „kokybė“, „pirmasis pasaulio šimtukas“ ir pan.
Kaip konkrečiai strategiškai ir struktūriškai pagerinti švietimo kokybę yra atskira tema. Pradžiai reikėtų bent atskirti pelną ir valstybinį švietimą. Bendruomeniniai ryšiai kuria tarpusavio pasitikėjimą, be kurio negali atsirasti jokia kokybė, todėl reikia kuo labiau artinti bendruomenę prie sprendimo priėmimo proceso ir mažinti anoniminių biurokratų galią.